***

still from "Stalker" (1979), dir. Andrei Tarkovsky.

reikėjo klausyti senelio

iš kirpyklos bate parsinešiau savo plaukų sruogą. susėdom virtuvėje išgerti arbatos. ji pasakojo, kad jaunystėje svajojo tapti pilote. žvelgdavo į giedrą mėlyną dangų ir įsivaizduodavo, kaip skraidina savo lėktuvu žmones ir įvairiausius krovinius. kaip gauna užsakymą atskraidinti į JAV toną spurgų su rožiniu glaistu. bet, nors ir nedaug pritrūksta, ji nepasiekia užsakovo – atidaro lėktuvo duris ir barsto spurgas virš auksinės Amerikos žemės, o laimingi vaikai jas gaudo, kiša į burną ir krykštauja mojuodami sruogai lipniais pirštais. tačiau motina neleido jai stoti į aviaciją. liepė tapti gydytoja. ir ji tapo gydytoja. dabar dirba venerinių ligų skyriuje ir kasdien pačiupinėja po kelias dešimtis ligotų kiaušinių. bet nesiskundžia.

kažkas ima belstis į duris. atidarau. ten stovi du policininkai. už jų - mano kirpėja. ji taria:

- va, jis. šitas pasisavino man legaliai priklausančią plaukų sruogą.

dabar sėdžiu kalėjime už sruogos pagrobimą. įsivaizduoju, kad galiu skraidyti. sapnuose nardau po mėlyną giedrą dangų. bet mėlynos spalvos čia būna nebent valgykloje tiekiama burokėlių sriuba. niekas nežino, iš ko ji iš tikrųjų pagaminta. reikėjo klausyti senelio, kai jis sakė, kad tikri vyrai kerpasi basi. galbūt tada nebūčiau pavogęs nebe man priklausančios dalies savęs ir nebūčiau įskaudinęs moters. o gal sruoga būtų įsikibusi man į pirštą ir vis tiek grįžusi kartu. juk pasąmonė mėgsta žaisti net ir su sveikais kiaušiniais. ir visada pasiekia savo.

still from "Edward Scissorhands" (1990), dir. Tim Burton.

vilnija

skafandro vidus nerasoja

aš kalbuosi ir su manimi kalbasi. bet nei aš, nei tu nieko nepasakom. neišgirstu nieko, kas būtų svarbu. nepasakau nieko, kas būtų svarbu. tik daug ir be perstojo žiovauju. parengiu informaciją, lygią priimamai. gyvenu triukšmingoje apšnerkštoje tyloje.

gal kaltas tas siurrealumo skafandras, kurį taip noriai leidžiu sau užsidėti ant galvos: važiuoju namo 4:30 ryto ir per kelią perbėga dvi stirnos; pamatau charakteringą, bet nepasakyčiau, kad patrauklų vaikiną ilgais plaukais, susapnuoju, koks jausmas liesti jo odą; netyčia užmiegu saulei glostant ploną sniego sluoksnį; susapnuoju šlykščius vaizdus - aukštus laiptus, slidžius, nes kažkieno nuvemtus, lipu jais be batų, lauk pro pilvo apačią krenta organai - gal tai kasa - mes visi esam granitinėje traukinių stotyje, turbūt kurį laiką jų bijosiu; prabudusi matau tamsų filmą apie E. A. Po ir staiga skaitomas Bodleras aptemsta. jau savaitę gyvenu viena ir vietoj muzikos klausau tylos. kartais tirpsta viršugalvis. kartais per staigiai atsistoju ir nemaloniai apsvaigstu, nes man trūksta fizinio krūvio.

viskas atrodo per daug tikroviška, kad būtų tikra. bet pati nepatikėčiau, jei sakyčiau, kad neturiu pakankamai kvailumo ir drąsos nerti į šį siurrealumą giliau, kad patikrinčiau, ką dar jis gali išdarkyti, sulaužyti, ištepti, panardinti.

duok ranką greičiau, einam. kine ketvirtadieniais priešpiet akcija. Salvadoro Dali ir Bunuelio pjaustomi akių obuoliai subyrės man į pravertą burną ir pagaliau liausiuosi žiovavusi.

still from "Gravity" (2013), dir. Alfonso Cuaron.

pamokos

still from "Lust, Caution" (2007), dir. Ang Lee.

laižymas

nesuprantu, kodėl turiu persukti laikrodį. kodėl mano ritmas turi priklausyti nuo kažkieno kito ritmo. kodėl man negalima muštis. kodėl randai yra nemoteriška. kodėl negaliu keiktis. kodėl neleistina nežinoti, ko nori. kodėl pavasaris atėjęs apverčia smegenis ir stumdo daryti didžiausias kvailystes. kodėl paskui pravirkdo. ką mes čia veikiam. kodėl tualetinis popierius toks brangus.

ar yra kas skausmingesnio už šaltą kovo popietę, kai pirmą kartą po keturių mėnesių pamatai dangaus giedrą? „šį pavasarį tos popietės skausmingiausios.“ sakai taip kiekvieną pavasarį. nori sugniaužti tą dangų ir išspausti iš jo mėlynas sultis, susipilti į storo stiklo stiklinę ir įsimetus ledo išgerti vakare ant sofos. kad skausmas liktų tik tau ir kiti gautų jo nebent išpjovę tavo skrandį.

automobilio prietaisų skydelis man primena keisto laivo įrenginius. raudonai šviečiantys apvadai, ryškūs mygtukai, grotelės, rateliai, keistas šriftas elektroniniame ekranėlyje. ateiviu čia tampa šviežias snieguolės žiedas, padėtas prie telefono, vystantis akyse. ateivis ir tu, nes staiga atgyjai. artimesnis snieguolei, nei mygtukams tapai. neįprastai gyvas, kai žvelgi į mėlyną dangų per murziną mašinos langą ir be garso verki. sakai, kad dėl to, nes žinai, kad netruks nė dvidešimt minučių ir viską vėl užlies tamsa, odai nespėjus numalšinti troškulio. pagalvoju, kad gal iš tikrųjų dėl to, kad nežinai, kodėl tualetinis popierius toks brangus.

man atrodo, mes pasąmonėje labai gerai suprantam esmę. jaučiam, apie ką visa tai, kodėl trankom gyvenimui snukį, nors tai nemoteriška, kodėl nežinom, ko norim, nors tai ir neleistina, kodėl keikiamės. ką čia veikiam. ir ką ta pavasario mėlyna veikia danguje. nujaučiam ir tai, kad negalim nugremžti savo spalvų ir perdažyti savęs dangaus mėlyna.

todėl užverčiam galvas ir bandom palaižyti giedrą. nors tiek.

erzini

tu neturi kvapo. negaliu tavęs atpažinti. nėra kvapo, kuris padėtų man nesusipainioti kaskart, kai pakeiti savo formą. tai erzina.

erzina tai, kad nežinau, kaip žiemą atrodo fontanai. pasirodo, juos uždangsto ir jie pasidaro visai nebepanašūs į save. todėl ir praėjau tą fontaną rotušės aikštėje pirmąjį kartą, kai manęs laukei. paskui pėdinom sieguotais ir purvinais kalvų takais. apsimečiau, kad nešalta, apsimečiau, kad nepavargau. kalbėjai ir erzinai mane kiekvienu savo žodžiu. nes maniškiai atrodė per lengvi.

kitą kartą buvo karšta. nelaukei ten, kur susitarėm. laukei prie fontano. skaitei nastaravičiaus „mo“ ir apsimetei, kad nematai manęs, nors gerą kelio gabalą ėjau link tavęs ir to prakeikto fontano. „mo“ gavau dovanų prieš pusantrų metų ir man tai pasirodė pretenzinga nesąmonė, suprantama tik aukštesnės kastos būtybėms. kavinėje nieko neužsisakei. bet atsipalaidavai ir daug šnekėjai. nebereikėjo braidžioti po sniegą ir laipioti kalvomis. mane erzino tavo pažanga. grįžau namo ir iš naujo atsiverčiau „mo“.

tada buvo kartas, kai laukiau aš. šį kartą buvai ne nerūpestingas skaitytojas, o kritiškas mąstytojas. nebe vasara, todėl ir kalbos nebe vasariškos. tik mano kalbos visada lengvos, nepriklausomai nuo sezono. tas supratimas įtempė mano lūpų kampus ir vertė kvailai šypsotis. per tavo erzinantį kritiškumą.

tave praeiti man jau tapę tradicija. šį kartą nepažinau. vėl pakeitęs formą. minutė kalbos ir supratau, kad vėl kažkas tavy atsiradę naujo, nesitikėto. pagyrei mane. suerzinai.

bet labiausiai mane erzina tai, kad noriu pamatyti naujus būdus, kuriais tu gali suerzinti.

bohema ¿

Marlboro red cigaretės

džinsinis švarkas

džinsai aukštu liemeniu

iš dėvėtų drabužių parduotuvės

vynas

(žinoma, vynas)

(ir, žinoma, dar cigarečių)

Jurga Ivanauskaitė

ambient muzika

kazachstano liaudies muzika?

indie rokas

lietuviška elektronika

 - bet kas, kad tik per radiją neskambėtų

Polaroid fotoaparatas, išleidžiantis nuotraukų lapelius

juostinis fotoaparatas

tapybos drobės ir akriliniai dažai

drobinis maišelis ant peties, pageidautina, pirktas meno galerijoje

atvirlaiškiai

riedlentė

juodu rašikliu pildomas dienoraštis

(per geras, kad vadintum dienoraščiu – tai „žurnalas“)

„Nemunas“

geltonos kojinės

rusiška elektronika?

Adidas

balti sportbačiai

Jonas Mekas

ir pabaigai

cigaretės

besityčiodama iš surogatinės bohemos

tyčiojuosi iš savęs

laidojimo apeigos

man liūdna, kai pervilkinėju patalynę -

gedžiu savo odos atplaišų, kurių jau niekada nebesutiksiu, nes jos paskęs skalbimo mašinos centrifūgoje.

man liūdna, kai prisipylinėju kuro į savo dvylikametę mašiną -

(sakytum, į tokią jauną dar negalima nieko kaišioti) –

nes po mėnesio vėl reikės pilti iš naujo.

širdį spaudžia, kai visą dieną mirštu per pertraukas, noriu dingti iš mokyklos, staiga mane paleidžia po trijų pamokų –

ir kažkas netaip. per lengva.

man liūdna, kai randu pašto dėžutėje naują žurnalo numerį, nes žinau, kad vis tiek jo neperskaitysiu.

kai pagaliau prisėsiu, bus praėjusi pusė metų ir skaitydama straipsnius apie jau praejusias ir užmirštas parodas, neišvengiamai užmigsiu.

mėgstu susikurti gedulą.

tikėdamasi, kad galbūt taip apsisaugosiu nuo netikėto jo puolimo.