erzini

tu neturi kvapo. negaliu tavęs atpažinti. nėra kvapo, kuris padėtų man nesusipainioti kaskart, kai pakeiti savo formą. tai erzina.

erzina tai, kad nežinau, kaip žiemą atrodo fontanai. pasirodo, juos uždangsto ir jie pasidaro visai nebepanašūs į save. todėl ir praėjau tą fontaną rotušės aikštėje pirmąjį kartą, kai manęs laukei. paskui pėdinom sieguotais ir purvinais kalvų takais. apsimečiau, kad nešalta, apsimečiau, kad nepavargau. kalbėjai ir erzinai mane kiekvienu savo žodžiu. nes maniškiai atrodė per lengvi.

kitą kartą buvo karšta. nelaukei ten, kur susitarėm. laukei prie fontano. skaitei nastaravičiaus „mo“ ir apsimetei, kad nematai manęs, nors gerą kelio gabalą ėjau link tavęs ir to prakeikto fontano. „mo“ gavau dovanų prieš pusantrų metų ir man tai pasirodė pretenzinga nesąmonė, suprantama tik aukštesnės kastos būtybėms. kavinėje nieko neužsisakei. bet atsipalaidavai ir daug šnekėjai. nebereikėjo braidžioti po sniegą ir laipioti kalvomis. mane erzino tavo pažanga. grįžau namo ir iš naujo atsiverčiau „mo“.

tada buvo kartas, kai laukiau aš. šį kartą buvai ne nerūpestingas skaitytojas, o kritiškas mąstytojas. nebe vasara, todėl ir kalbos nebe vasariškos. tik mano kalbos visada lengvos, nepriklausomai nuo sezono. tas supratimas įtempė mano lūpų kampus ir vertė kvailai šypsotis. per tavo erzinantį kritiškumą.

tave praeiti man jau tapę tradicija. šį kartą nepažinau. vėl pakeitęs formą. minutė kalbos ir supratau, kad vėl kažkas tavy atsiradę naujo, nesitikėto. pagyrei mane. suerzinai.

bet labiausiai mane erzina tai, kad noriu pamatyti naujus būdus, kuriais tu gali suerzinti.