man liūdna, kai pervilkinėju patalynę -
gedžiu savo odos atplaišų, kurių jau
niekada nebesutiksiu, nes jos paskęs skalbimo mašinos centrifūgoje.
man liūdna, kai prisipylinėju kuro į savo
dvylikametę mašiną -
(sakytum, į tokią jauną dar negalima nieko
kaišioti) –
nes po mėnesio vėl reikės pilti iš naujo.
širdį spaudžia, kai visą dieną mirštu per
pertraukas, noriu dingti iš mokyklos, staiga mane paleidžia po trijų pamokų –
ir kažkas netaip. per lengva.
man liūdna, kai randu pašto dėžutėje naują
žurnalo numerį, nes žinau, kad vis tiek jo neperskaitysiu.
kai pagaliau prisėsiu, bus praėjusi pusė
metų ir skaitydama straipsnius apie jau praejusias ir užmirštas parodas,
neišvengiamai užmigsiu.
mėgstu susikurti gedulą.
tikėdamasi, kad galbūt taip apsisaugosiu
nuo netikėto jo puolimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą