laižymas

nesuprantu, kodėl turiu persukti laikrodį. kodėl mano ritmas turi priklausyti nuo kažkieno kito ritmo. kodėl man negalima muštis. kodėl randai yra nemoteriška. kodėl negaliu keiktis. kodėl neleistina nežinoti, ko nori. kodėl pavasaris atėjęs apverčia smegenis ir stumdo daryti didžiausias kvailystes. kodėl paskui pravirkdo. ką mes čia veikiam. kodėl tualetinis popierius toks brangus.

ar yra kas skausmingesnio už šaltą kovo popietę, kai pirmą kartą po keturių mėnesių pamatai dangaus giedrą? „šį pavasarį tos popietės skausmingiausios.“ sakai taip kiekvieną pavasarį. nori sugniaužti tą dangų ir išspausti iš jo mėlynas sultis, susipilti į storo stiklo stiklinę ir įsimetus ledo išgerti vakare ant sofos. kad skausmas liktų tik tau ir kiti gautų jo nebent išpjovę tavo skrandį.

automobilio prietaisų skydelis man primena keisto laivo įrenginius. raudonai šviečiantys apvadai, ryškūs mygtukai, grotelės, rateliai, keistas šriftas elektroniniame ekranėlyje. ateiviu čia tampa šviežias snieguolės žiedas, padėtas prie telefono, vystantis akyse. ateivis ir tu, nes staiga atgyjai. artimesnis snieguolei, nei mygtukams tapai. neįprastai gyvas, kai žvelgi į mėlyną dangų per murziną mašinos langą ir be garso verki. sakai, kad dėl to, nes žinai, kad netruks nė dvidešimt minučių ir viską vėl užlies tamsa, odai nespėjus numalšinti troškulio. pagalvoju, kad gal iš tikrųjų dėl to, kad nežinai, kodėl tualetinis popierius toks brangus.

man atrodo, mes pasąmonėje labai gerai suprantam esmę. jaučiam, apie ką visa tai, kodėl trankom gyvenimui snukį, nors tai nemoteriška, kodėl nežinom, ko norim, nors tai ir neleistina, kodėl keikiamės. ką čia veikiam. ir ką ta pavasario mėlyna veikia danguje. nujaučiam ir tai, kad negalim nugremžti savo spalvų ir perdažyti savęs dangaus mėlyna.

todėl užverčiam galvas ir bandom palaižyti giedrą. nors tiek.