aš kalbuosi ir su manimi kalbasi. bet nei aš, nei tu nieko nepasakom. neišgirstu nieko, kas būtų svarbu. nepasakau nieko, kas būtų svarbu. tik daug ir be perstojo žiovauju. parengiu informaciją, lygią priimamai. gyvenu triukšmingoje apšnerkštoje tyloje.
gal kaltas tas siurrealumo skafandras, kurį taip noriai leidžiu sau užsidėti ant galvos: važiuoju namo 4:30 ryto ir per kelią perbėga dvi stirnos; pamatau charakteringą, bet nepasakyčiau, kad patrauklų vaikiną ilgais plaukais, susapnuoju, koks jausmas liesti jo odą; netyčia užmiegu saulei glostant ploną sniego sluoksnį; susapnuoju šlykščius vaizdus - aukštus laiptus, slidžius, nes kažkieno nuvemtus, lipu jais be batų, lauk pro pilvo apačią krenta organai - gal tai kasa - mes visi esam granitinėje traukinių stotyje, turbūt kurį laiką jų bijosiu; prabudusi matau tamsų filmą apie E. A. Po ir staiga skaitomas Bodleras aptemsta. jau savaitę gyvenu viena ir vietoj muzikos klausau tylos. kartais tirpsta viršugalvis. kartais per staigiai atsistoju ir nemaloniai apsvaigstu, nes man trūksta fizinio krūvio.
viskas atrodo per daug tikroviška, kad būtų tikra. bet pati nepatikėčiau, jei sakyčiau, kad neturiu pakankamai kvailumo ir drąsos nerti į šį siurrealumą giliau, kad patikrinčiau, ką dar jis gali išdarkyti, sulaužyti, ištepti, panardinti.
duok ranką greičiau, einam. kine ketvirtadieniais priešpiet akcija. Salvadoro Dali ir Bunuelio pjaustomi akių obuoliai subyrės man į pravertą burną ir pagaliau liausiuosi žiovavusi.
still from "Gravity" (2013), dir. Alfonso Cuaron.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą