iš pokalbių #6

- gal ką nors prie kavos?
- tave.


- šliosen of baton.


[scena trumpametražio filmo scenarijuje - du vaikinai guli lovoje]
- tu atsargiai su savo filmu, nes tuoj ne į konkursus, o į pornhubą siųsi.


- tylėk, blet, aš žinau, kas yra dangoraižis.


- nesu mačius avarijos. norėčiau.
- neprisišnekėk. paskui atskris kokia padanga į galvą, ir žinai, kas tada būsi? pramuštgalvis.


- kviečiame į sceną dvyliktokų tėvelius.
- jau įsivaizduoju, kaip mano mama ten neina.


autobuso konduktorė: nuo šiandienos brangsta bilietai. pajuokavau!.. aš bandau pajuokauti ir kartais visai neblogai išeina.


- tu per savo aštuonioliktą buvai slieko būsenoj.


- jeigu tu nusipirksi spinnerį, aš sukišiu jį tau šikną. ten galės suktis.


- aš kartais pagalvoju, kad tu psichiškai stabili.


- kokios tavo mažos pėdutės.
- bet užtat linksmos.


[pučia stiklinę su kokteiliu]
- jo, papūsk, papūsk, kad alkoholis išgaruotų.


[atraštės - "Lietuvoje pastebėtas rudasis lokys"; "Lokys pastebėtas Kauno apskrityje".]
[išeinam į lauką, labai stiprus vėjas]
- oho, koks vėjas.
- tai čia lokys artėja.

[meta mažą suglamžytą popieriuką]:
- čia tavo gyvenimo prasmė.
[išvynioja]
- tai kad jis tuščias.
- čia ir esmė.

- esu etiška. etiškai paseen'insiu.

- tu mačius žiedų valdovą?
- nelabai.
- o žvaigždžių karus?
- ne.
- o harį poterį bent jau?
- nu jo.
- o daktarą dolitlį?
[juokiasi]
- nu ką, nežvenkit. aš matęs visą sagą, kaip ten įnirtingai jis tuos gyvūnus gydo.

įgyvendinta pjesė

teatras. didysis Antikos palikimas. visas nežmoniškas žmogaus savybes išlaisvinanti jėga. jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą. Šekspyro hamletai ir lyrai stovi krūtines išpūtę scenų viduriuose. Škėmos ir Čechovo su gyvenimu nesusitvarkantys savižudžiai draskosi užkulisų grandinėmis pakeltuose narvuose. modernios provokacijos keiksmažodžiais, vyriškomis moterimis ir moteriškais vyrais, rekvizitais išmėtomos po visą salę. hipsteriai, aimanuojantys negavę lieso pieno į savo pumpkin spice latte Laisvės alėjos kavinukėje, kuri atsidarė prieš du mėnesius, bet savo facebook‘o puslapį turėjo jau prieš pusę metų. šešiolikmetės plačiomis laisvomis kelnėmis, megztiniais aukštais kalnais ir verstos odos avių kailio švarkais rūkančios šalia trijų aukštų galerijos. merginos susikaupusios, kad išlaikytų negyvą, gyvenimo mačiusį žvilgsnį. per metų metus trukusias karinių kompiuterinių žaidimų pratybas ir pornografijos žiūrėjimą ištreniruoti rimti veidai jaunuolių beveik identiškomis tamsiai mėlynomis striukėmis, panašiomis į šiukšlių maišus, plaukia nepajudinami, penki šeši vienoje grupėje, kad neleistų nei vienam žmoniškai praeiti. supermama, cenzūruota kalba ujanti tirtantį spuoguotą studentą padavėją, nes coca-cola, kurią jis atnešė dabar įžūliai besišypsančiam vaikui išbučiuotu užpakaliuku yra per šalta.

jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą.

laukiu eilėje ir jaučiu kylantį nerimą. tą malonų, bet tuo pačiu gąsdinantį, pavojingą virpuliuką, kurį jauti, kai bijai lipti ant scenos, bet tuo pačiu labai nori. aš laukiu prie informacijos kasos, nes man reikia grąžinti nekokybišką čia pirktą sąsiuvinį. indų kilmės studentui prieš mane reikia Ačiū kortelės. plikti pradėjusiam trisdešimtmečiui prieš studentą reikia stipriausių LD cigarečių. nors jos pačios to nesupranta, trims blakstienomis šlamančioms mergelėms anoje prekystalio pusėje reikia pasikelti intelekto lygį.

cigaretės parduodamos, ateina pusantro metro ūgio indo eilė. kaip su juo bendrauti, mergelės nelabai žino. viena imasi reikalo ir demonstruoja anglų kalbos žinias:

- nau kortel! – pasako triskart garsiau negu bendraudama su kitais klientais.

antroji susigriebia – bet taigi yra tų kortelių, duosim. padeda popierinę formą ant stalo ir pradeda ieškoti kažkokių kodų. liepia indui palaukti. paima mano sąsiuvinį ir man pasakius, kad noriu pakeisti, pradeda telefoninių skambučių maratoną. ir mane nustumia palaukti. tęsia cigarečių prekybą.

su indu kalbamės. čia niekas nekalba angliškai, pasiguodžia jis. kad jos nelabai ir lietuviškai moka kalbėti, atsakau. mokaisi? mokausi. studijuoji? studijuoju. visa tai juokinga. taip, tikrai. lauke šalta? apie nulį. oo, nutęsia ir pasipurto.

indas karšto kraujo, trypčioja ir galiausiai paklausia vienos iš mergelių lietuviškai, su smagiu indišku akcentu:

- viskas gerai?

mergelė, stovinti per keturiasdešimt centimetrų nuo jo, nereaguoja.

studentas atsisuka į mane ir sako:

- viskas negerai.

po dvidešimties minučių tyrimo, mano sąsiuvinio byla išaiškinama:

- nu ne... nepriimam. nu, ką žinau, būtumėt iš karto atėjus, tai gal... o dabar...

aš kraujo irgi nešalto, todėl atsakau:

- gerai, žodžiu, duokit, - garsiai tęsiu, - ir šitiek laiko reikėjo, kad pasakytumėt, kad nepriimsit.

mergelė, reakcijos kaip žirafa, ištiesia ranką su pirkimo kvitu, kurį, jai nespėjus susigaudyti, aš teatrališkai išplėšiu ir skiemenuodama per dantis ištariu:

- a-čiū.

dabar ji jau susigaudė. mėgdžiodama mano manierą, atsako:

- pra-šom.

aš plačiai apsisuku spoksant cigarečių pirkėjams ir komunalinių mokesčių apmokėti atėjusiems ir pabaigai dar metu savo likimo broliui indui:

- you‘re going to have to wait another twenty minutes and probably still won‘t get your card. you should go home. it‘s going to get even colder. viso gero.

indui palydint mane scenai tinkama nusivylimo aimana, su sulamdytu sąsiuviniu po pažasčia, aš išeinu.

ak, tas nuslūgstantis virpulys, kurį ką tik maskavai po suryškinta drąsa, kurį dabar gali išleisti kartu su atodūsiu, nes niekas nebežiūri.

gerai, kad nepirkau cigarečių. nebūtų taip smagiai išėję.

neredaguotos dienoraščių ištraukos #1

2017/09/24, sekmadienis 01:11

kartais noriu tik jausti. tiesiog sėdėti ir jausti, daugiau nieko. šiandien noriu tik jausti.

jau kelis mėnesius nejaustas vidinis niežulys vėl sugrįžo. nenoriu skaityti. nenoriu montuoti, redaguoti nuotraukų, siuntinėti, užsisakinėti, tikrinti, iš viso nenoriu sėdėti prie kompo. nenoriu rašyti. nenoriu vairuoti. nenoriu mokytis - nei meno istorijos, nei groti pianinu, nei matematikos. nenoriu klausytis muzikos. nenoriu piešti. nenoriu tvarkytis. noriu išeiti į lauką, vaikščioti, bėgioti, gulėti, truputį, labai nedaug, pasikalbėti, negirdėti nei vienos mašinos ar bet kokio kito motorinio laužo, ir, svarbiausia, jausti. galbūt todėl, kad didžiąją gyvenimo dalį gyvenu smegenimis. galvoju, analizuoju ir mąstau. tik galva grindžiu savo pasirinkimus ir veiksmus. jaučiu, jaučiu daug, bet tie jausmai iš karto pakliūva į draskančius minčių svarstymus ir nagrinėjimus. kartais dėl nesupratimo, kartais dėl smagumo, o kartais iš įpročio.

būna akimirkų, kai norėčiau nenagrinėti. neabejoti širdimi, visiškai ja pasikliauti ir tiesiog jausti. visas mano "menas" - mąstymo, ne pojūčio reikalas. aš net svarstau, tiesiai šviesiai mąstau, kokį stilių reikėtų susikurti iš to, ką jau turiu. o tai visiškai nenatūralu. aš piešiniais ir tekstais, ir nuotraukomis išreiškiu jausmus, bet jie jau būna apvirškinti ir apgalvoti. nuo pastovaus galvojimo nesunku pavargti. juk nereikia pastoviai galvoti - kartais reikia tiesiog jausti. galų gale, juk pati galva nusprendė ir įvardijo save svarbesne. iš kur aš galiu žinoti, kad tai tiesa?

žemės magnetinis laukas

kai paklausi,

ar persukau laikrodį,

atsakysiu:

- kiek metų atgal?

viskas slysta iškreipta laiko kreive

barstau savo varžtus ir veržles

rodykles ir ratukus

krentu ir kraičioju dalimis

sukuosi ir išcentrinė jėga išnešioja mane į šonus

į šalis

tolyn nuo magneto, užsiūto po oda

nes jis jau išsimagnetinęs

ir kompasas nebeveikia

nešiojausi baimę,

kad nespėsiu pabūti visur, kur norėčiau

dabar, išsiskirsčius detalėmis,

galiu nebebijoti

kai paklausi,

ar jau persukau laikrodį,

atsakau:

- kiek metrų į šiaurę?

menininkai nesibučiuoja šiaip sau

menininkai nesibučiuoja šiaip sau.

jie nesibučiuoja, nes „o, blet, jos šikna gera.“

nesibučiuoja, nes „noriu praleist su ja visą likusį gyvenimą ir būt palaidotas kartu.“

nesibučiuoja, nes „koks jis protingas!“

nesibučiuoja ir dėl „bet kaip jūs tiktumėt...“

menininkas mane bučiavo, nes raudonos šviesos atsispindėjo mano ašarose, kai kartu rūkėm balkone.

menininkas mane bučiavo, kai pasakiau, kad pretenzingi jo eilėraščiai pretenzingame jo tinklaraštyje man šlykštūs.

aš bučiavau nemenininką, nes jo žmona jį mušė ir man buvo gaila suknisto jo gyvenimo.

aš bučiavau menininkę, nes ji vis kartojo, kad ji stora ir iš pykčio vietoj savęs šėrė savo katiną.

nežinau, ar menininkai moka iš tikrųjų mylėti vieną asmenį.

nežinau, ar jie moka nemaišyti tos meilės su savimeile, meile menui ir dar dvidešimčiai kitų kalių.

nežinau, ar menininkai moka mylėti geras šiknas, savo gyvenimo meiles, protingus žmones ir tuos, kurie jiems tinka.

o iš tikrųjų nesu bučiavusi menininkų ar menininkių. esu bučiavusi vieną girtą nelaimingą vedusį vyrą.

tik akimirkas galiu vestis prie altoriaus - esamas ir nesamas. nes nemoku mylėti gerų šiknų ir turbūt nemoku mylėti žmonių (gerų ir blogų).

iš kolekcijos #1

tiek daug laiko prasitrinu įvairiose viešose įstaigose, miesto autobusuose, stotelėse, gatvėse, alėjose, eidama takais, šaligatviais ir vaikščiodama kiemais, kad jau turiu sukaupusi nemažą kolekciją - kolekciją žmonių.

* 

gaudžiau paskutines rudens išdavas. Kaune daug nuostabių tarpukario pastatų.

viename iš nedidelių, apsmurgusių kiemų prie manęs priėjo močiutė:

- ką čia fotografuojat?

- balkonus. raudonas gėles balkonuose.

- mm. mano tai tas pats viršutinis. daugiausiai saulės gauna.

*

vyras klausėsi kaip autobuse kalbėjomės apie žolę ir alkoholį. sakėm, kad nenorim nuvemtų kampų per gimtadienį. žema, šlykštu. jam ši tema, pasirodo, buvo labai aktuali.

- nieko blogo vemt, taip smagiau. pavemi ir toliau geri. 

jo veido fizinė būklė paliudijo, kad toks ciklas jam gerai pažįstamas.

*

nemažas ūgis ir proporcingas jam kūnas. ant plačių pečių gražiai krentanti plona tiesaus kirpimo juoda striukė, idealiai sušukuoti plaukai (pavydžiu), žydros akys su ilgomis blakstienomis, švariai nuskustas smakras ir labai simetriškas veidas. 

labai neįdomu. 

vidury kaktos buvo raudonas spuogas, bet net jis neužgožė tobulumo. 

labai neįdomu.

tada jis prašneko – truputį šveplai, nerišliai tardamas r raidę ir sakydamas s ir š truputį per daug iškišdamas liežuvį.

pasidarė įdomiau.

*

mokyklos valgykla. šiandien joje pamačiau tikrą lietuvį berniuką. "lietuvis" - tokia buvo pirma mintis, kai jį pamačiau, nors visi pusantro tūkstančio mokinių mūsų mokykloje lietuviai.

gal ta nedidelė, kaulėta, ryškaus žandikaulio, į šonus ištęsta galva su truputį atlėpusiomis ausimis.

gal tie pilkai rudi plaukai.

iš prisiminimų ėmė kilti Šaltenis, Račickas ir visi jų Zuikos, Liukos ir cukrūs.

*

Linkolnas. šeštame autobuse sėdėjo Linkolnas šiek tiek išsprogusiomis žydromis akimis ir atsikišusiu apatiniu žandikauliu. 

tik be žandenų.

ir skaitė "lietuvos rytą".

tamsos skleidžiami garsai

naktį girdžiu, kaip mano kūnas knarkia. subliūkštantys ir vėl prisipildantys plaučiai maitina deguonimi violetinių gyslų išraizgytą padarą.

naktį girdžiu, kaip mano kūne lėtai plaka širdis. pavargusi vos pulsuoja ir kiekvienas dūžis – lyg akis vartančio diedo prastumta darbo diena.

naktį girdžiu, kaip šnara mano kūno blakstienos, sunkiai besulaikydamos po vokais besivartančias akis. smegenys išgyvena, obuoliai sukinėjasi.

naktį girdžiu, kaip išsilieja mano kūno mintys. šaltas prakaitas įsigeria į nusiburbuliavusią paklodę.

naktį žiūriu į savo kūną ir svarstau, kada jis pagaliau pasiduos.

kėdė

lova kambaryje beveik neturėjo reikšmės ir iš viso buvo sunkiai pastebima. net nepavadintum jos lova – ją atstojo ant žemės patiestas čiužinys. tvarkingai užtiesta patalynė, išpurentos pagalvės dvelkė šalčiu, atrodė, kad pataluose jau ilgą laiką nebuvo miegota. dėmesį traukė daiktai, kurių buvo pilnas kambarys. palei sienas – žmogaus ūgio knygų keliomis skirtingomis kalbomis krūvos. visos knygos tvarkingai surūšiuotos pagal dydį, vienoje krūvoje – tik tam tikrą, niekam kitam, tik pačiam rūšiuotojui suprantamą, kategoriją atitinkantys leidiniai. tokie knygų kalnai, vienas šalia kito, rėmė tris kambario sienas. paskutinė siena turėjo keturis langus. po palangėmis kairėje buvo sukrauti palaidi arba rankomis susegti kompiuteriu atspausdinti popieriaus lapai. iš krūvų kyšojo spalvoti skirtukai, sudėlioti taip, kad su skiriamu popierių pluoštu sudarytų devynisdešimties laipsnių kampą. po dešiniųjų langų palangėmis – skirtingų dydžių, pilnai prirašytos užrašų knygos ir ranka pripildyti balto popieriaus lapai, sukrauti dar didesnėmis nei knygų kūvomis. nei vienas lapas nesikėsino nuslysti ir nusileisti ant žemės. visi turėjo savo vietą. palikus priėjimą prie knygų ir popierių, kambario centre buvo laikikliuose sukrautos drobės,  šimtai drobių. rodos, nerastum nei vienos poros vienodo dydžio ir formato. jos irgi buvo surūšiuotos pagal kažkokią sistemą, nes prie kiekvienos kabėjo po lapelį su smulkiu raštu. šalia  – surikiuotos didelės kartoninės dėžės su etiketėmis ant šonų: „Akriliniai dažai 001-050”; „Teptukai 1-10”; „Stiklainiai“; „Paletės“. ant žemės gulėjo kelios dešimtys audio ir video kasečių dviejose atskirose krūvose ir visos jos taip pat buvo su etiketėmis. prie jų – medinė dėžutė su diktofonu ir kamera. dar ir čia gulėjo keli sąsiuviniai su natomis.

kambaryje iš viso buvo du baldai – medinis rašomasis stalas ir kėdė. stalas buvo švarus ir atrodė vienišas ir tuščias daiktų pilname kambaryje. nė menkiausios dulkės. centre, kur rankas pasidėtų sėdintysis, buvo ištrintas nedidelis, iš pirmo žvilgsnio nepastebimas, įlinkimas, turbūt nuo dažno naudojimo. tame įlinkime gulėjo tvarkingas pluoštas baltų popieriaus lapų. pirmas puslapis turėjo tik porą ar keletą žodžių centre. per pirmąjį lapą šiek tiek persišvietė tolimesni, ranka juodu rašalu prirašyti puslapiai. dešinėje gulėjo uždarytas rašiklis.

kėdė, priešingai nei lova, atrodė sėdėta tūkstančius kartų ir, rodos, dar laikanti įsigėrusią žmogaus šilumą. sėdimojoje dalyje telkšojo juodo tiršto skysčio bala. blizgus jos paviršius buvo tobulai lygus ir nesuterštas. nė trupučio nevirpėjo. medinėmis kėdės kojomis žemyn vyniojosi juodos skysčio srovelės. tyliai, bet nepertraukiamai ir užtikrintai jos tekėjo nuo sėdynės ligi pat kojų apačios. keturios upės lėtai riedėjo žemyn ir leidosi ant grindų. ten kaupėsi keturios lipnaus juodo skysčio balutės – didžiosios balos antrininkės.

kažkas pabeldė į duris. po kiek laiko pabeldė garsiau. po pauzės pabeldus trečią kartą, durų rankena nulinko – neužrakinta – ir pro duris nedrąsiai įkišo galvą vyras. apsižvalgęs įėjo visu kūnu. pasitraukė žingsnį į šalį, akimis skanuodamas patalpą. paskui jį įėjo antras vyras. abu buvo bepradedą vaikštinėti po kambarį, bet pirmojo akys užkliuvo už kėdės. tada ją pastebėjo ir antrasis. abu susižvalgė ir ėmė spoksoti į kėdę. galiausiai pirmasis vyras giliai ir sunkiai atsiduso, nukreipė akis į žemę ir su nedidele pusine palengvėjimo šypsena tarė:

                - jam vis dėlto pavyko.

du tūkstančiai penktieji

atsilupusios odos atplaišėlės prie mano čipsų trupiniais aplipusių rankų nagų. nagai apkramtyti žiūrint televizorių ant sofos. mano pirštai čiupinėja ir žnaibo pilką trikotažinę kelnių medžiagą, ant kurios kelios nemažos dėmelės – riebalų, purvo, žolės. bet nei apie pirštus, nei apie dėmes nemąstau (apie dėmes mąstyti mane dar privers mama, kai vakare rūšiuos drabužius prie skalbimo mašinos) - kalbuosi su draugais. bandom šnekėtis tyliau, kai pastebim per galinio vaizdo veidrodėlį dėbčiojantį autobuso vairuotoją, bet galiausiai jis ima mėtyti žvilgsnius taip dažnai, kad apsimetam nepastebį. randam kažkokių lankstinukų, mėtomės jais ir juokiamės tol, kol vairuotojas mūsų neaprėkia. nutylam. pusei minutės.

penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. šiandien gerai žaidėm - butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas įsižeidė, kad liepėm stovėt vartuose ir apsikabinęs kamuolį niekam jo nedavė. per ilgai nesinervinom - susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų.

tuoj lipsim lauk. ir bėgsim - kuris greičiau pasieks ūkinių prekių parduotuvės kampą. gyvenime daug veiksmo ir kartais sunku spėti paskui jį, kai tau vienuolika.

plaukai riebaluoti, motinoms sunku tokius vaikus įkišti į vonią. sunku ir priversti valytis dantis kiekvieną vakarą. bet akys gyvai blizga, geltonos šypsenos šviečia, o kojos, važiuojant autobusu, dreba, nervingai trypčioja. galva, aplipusi riebaluotais plaukais, sukiojasi tai į dešinę, tai į kairę. tuoj lipsim lauk.

nes mes gyvi. dar gyvi. ir tuoj lipsim lauk.

***

gal apdulkėjusiuose liepų lapuose
gal giedrame nakties danguje
gal subrandintame atodūsyje
gal neparudavusioje odoje
tas rugpjūčio siaubas

pagiringos rajono spalvos

poliesterinės Vladiko treninginės kelnės blizgėjo jau kaip reikiant įsišvietusioje pirmo gegužės sekmadienio saulėje. paprastai laukiant autobuso stotelėje jis stovėdavo plačiai praskėtęs kojas ir nervingai trypčiodavo viena pėda. Šiandien trypčiojimui trūko energijos. nemirksėdamas spoksojau į ilgų tamsiai mėlynų kelnių klostes ir akyse pradėjo mirgėti vandens bangos. laukiu vasaros, kai bus galima normaliai pasėdėt prie ežero.

- ė, į ką spoksai? lipam, - pasakė Vladikas.

raudonas autobusas jau stovėjo stotelėje. įlipę per galines duris sėdom tiesiai į patį galą.

praėjusią naktį miegojom dvi valandas. naktį prieš tai – keturias. kaip ir dar ankstesnę naktį. bet bet koks miego trūkumas išgaravo, kai atsirado proga atšvęsti motinos dieną. simboliškai, žinoma, su draugais. buteliukui visada yra ir laiko, ir jėgų.

nebuvo labai gera linguoti lėtai slenkančiame autobuse. galvą ir akis dengė nejudrūs balti debesys.

įlipo senis su puokšte gvazdikų rankose. neatkreipiau dėmesio, ar jis buvo vienas, nes filmavau akimis ir žvilgsniui pakreipti reikėjo ypatingų pastangų. senis šypsojosi. jis buvo vienas iš tų dar neprasigėrusių, „gerų“ senių. kai būdavau vaikas, tokie man būdavo labai įdomūs, bet tuo pačiu kaskart pamačius vieną kažką pradėdavo skaudėti. toks keistas skausmas, kai apsiašaroji, nes vaizdinys labai gražus. pamačius senį mano debesys truputį prasisklaidė ir dangus ėmė maišytis su žeme. sėdėjau sudribęs, bet viduj jau nebepykino, akys patapo skaidrios ir mačiau jau nebe pro debesis, o pro švelnią melsvą šviesą. buvo taip liūdna, gražu ir mėlyna. gvazdikai buvo balti.

Vladikas sušnirpštė, nusispjovė tiesiai ant autobuso grindų ir susižvengė:

- ant kapo.

atsisukau į langą ir vėl pradėjo pykinti nuo judančių vaizdų. ne iš karto supratau, kad stovim priešais raudoną šviesoforo šviesą. galva nepasiklioviau, bet širdis buvo blaiva ir kažkas į ją įdūrė. akyse mirgėjo bjauriai ryškios spalvos. užsimerkiau ir po vokais radau juodą.

jei likčiau vienas, jei niekas nenukreiptų mano dėmesio, jei likčiau vienas su savimi, suėsčiau save.

kartais taip noriu nejausti. noriu, kad užsimerkus nematyčiau juodos. noriu, kad užsimerkus nematyčiau nieko.

atsisukau į Vladiką, išsišiepiau ir arkliškai suprunkščiau:

- jo! cha, kapo...

giliai atsikrenkščiau ir palikau didelį skreplį šalia Vladiko žymės ant raudono autobuso grindų, prie pat vienos tamsiai mėlynų poliesterinių kelnių klešnės.

trumpas paaiškinimas

niekaip nesuprantu, kodėl man neišeina komentuoti savo įrašų. visi mano parašomi komentarai dingsta, todėl negaliu atsakyti į jūsų komentarus.

atsakysiu į juos čia.

ačiū visiems, kurie palaiko ir giria. jūsų malonūs žodžiai mane pradžiugina. net jei neparašytumėt tokių žodžių, mane džiugina pats faktas, kad mane skaitote. kiekvienas rašantis supras, kokia laimė, kai kažkam įdomūs tavo tekstai.

taip, visos blog'e matomos nuotraukos yra mano. fotografija man labai svarbi ir anksčiau didelė dalis šito blog'o įrašų buvo susiję su ja. dabar, kai nusprendžiau šią vietą palikti vien tekstams, tuos įrašus ištryniau.

tikiuosi greitai susitvarkyti su komentarais.

ačiū už dėmesį.

apie bėgimą

galva ištuštėja. nelieka nieko. jokių pašalinių minčių. tai ne žvėriška aidinti tyla, ne, tai - ramybės ir nuščiuvimo pilna juoda sodri tuštuma.

kai bėgi, sunku ilgai ir sluoksniuotai mąstyti. nesinori. tvyro jausmas, kad ta tuštuma daug svaresnė už tūkstančius palaidų minčių, nekontroliuojamai praplaukiančių sąmone.

skauda. atrodo, išvemsi plaučius laukan ir čia pat palaimingai numirsi. bjauru. dūstu, prakaituoju ir dūstu. ir prakaituoju. nenoriu, kad kas nors mane tokią pamatytų. diegliai bado šoną. arba abu. skauda. kojos kilnojasi ritmingai, pripranta prie tokio judėjimo būdo. jaučiu prakaito lašelius tarpumentėje. bėgdama prieš saulę, pažvelgiu sau į nosį ir pamatau, kad ji blizga. prasilenkiu su žmogumi, vedžiojančiu šunį. pagalvoju, kad ką tik žiūrėjau sau į nosį ir greičiausiai žvairavau ir kad tas žmogus turbūt palaikė mane nesveika. iš karto šitą mintį užmirštu. sunku kabintis už kokių nors minčių. norisi maudytis tuštumoje.

kai bėgu pavėsyje, jaučiu, kaip visi prakaito lašeliai staigiai atvėsta. nukrečia šiurpas. malonūs dygliukai per odą ilgai niekur nedingsta. atrodo, pati noriu, kad jie ilgiau pasiliktų, laikausi įsikabinusi. nieko kito nejaučiu, tik savo odą, pasidengusią gumbeliais. kiekvieną jos kvadratinį milimetrą.

virstu žvėrimi, kuriam protinis pasaulis neegzistuoja. tarpstu vien jusliniame. jaučiu kiekvieną akmenuką po savo pėdomis. dar truputį. dar truputį toliau. dar kilometrą, dar vieną. į priekį ir į priekį. jaučiu vėją, kuris šiaušia dešinės rankos plaukus ir saulės spindulius, kepinančius kaklą iš kairės. kiekvieną gūsį, užpildantį plaučius, o tada juos paliekantį, jaučiu individualiai.

namo parnešu galvą, kuri prabuvo išjungta ilgiau nei valandą ir kūną, netekusį kelių šimtų mililitrų vandens.

bet jaučiuosi kažko pilnesnė.

dvi cigaretės benamei

„Geros dienos. Gero vakaro. Gero jums visko. Gero vyro“ – sakė benamė, kai padaviau jai dvi cigaretes. jai man negaila, negaila ir trijų. juk man pačiai nereikėjo jų pirkt. ir rankos dreba nuo tų dviejų, kurias surūkiau, stovėdama prie vaistinės po stogeliu, gūždamasi džinsiniame švarke, nepakankamai šiltame lietingą dieną.

nemėgstu cigarečių, nemėgstu kavos, nemėgstu priklausomybių, bet ironiška – dažnai jomis žaidžiu ir dažnai su jomis leidžiu laiką. laukiu kiekvieno savaitgalio išgertuvių, kiekvieno neplanuoto nusigėrimo vidury savaitės. alkoholis man šlykštus, bet tik jis vienintelis jungia su žmonėmis. galiu juos stebėti kaip beždžiones, prisilakusius ir žviegiančius, bet įgavusius papildomą dimensiją, kuri paprastai slepiasi ir nesirodo. alkoholis reiškia buvimą truputį tikriau, truputį laisviau. tarp jų girtų – jų neįprastų, nes neįpratusių savęs neslėpti – aš galiu jaustis savesnė ir artimesnė. jiems svetimas jų tikrumas, man svetimas mano apsimetinėjimas, todėl kai jie deformuoja savo kūnus ir smegenis pigios degtinės pagalba, mes pagaliau atsiduriam truputį arčiau vienas kito. tada ima atrodyti, kad gal galiu suprasti jų verksmus ir juokus. suprasti, o ne perprasti.

sėdėjau parke prie Muzikinio teatro, kai pradėjo lyti. kaip greitai tokiais atvejais žmonės išsislapsto. kaip tarakonai. lieka tik benamiai ir aš. o gal tai viena ir ta pati kategorija, tam tikra prasme. kai moteris gavusi cigaretes nuėjo tolyn, pagalvojau, kad nesu turėjusi artimesnio žmogaus nei ji.

iš pokalbių #5

- visada geriau daugiau nei per mažai.


- mėgstu gyvenimo siurprizus.
- turbūt todėl tavo vardas Petras.


[matematikos pamoka]
- o jūs esat bandę gert vandenį per nosį? nes aš tai ne.


- o būna lakroso fanų fight'ai?
- o būna lakroso fanų?


anglų kalbos mokytoja:
- you need a lot of equipment to protect yourself from those balls.


- ji įžeidė mano mašiną [audi]. aš negaliu pamiršt.
- ką padarė?
- sakė, kad bmv gera mašina.


[24 valanda]
- sėdim Laisvės gale, valgom kalakutą, geriam vyną ir tuoj rūkysim. galėčiau būt poetė.


[nusiimu batus aukštu kulnu]
- reikės nusileist ant žemės.
- prie ko tu nepratus.


[23 valanda]
- varom nusimaudyt!
- tu durnas?
- nu jo.


[žiūri į mano sudaužytą statulėlę už gerą mokymąsi]
- puikiai atspindi tavo gyvenimą mokslo metais.


- [nuoširdžiai] kokia tu pozityvi.
- [juokiasi sarkastiškai]


- man patinka, kad tu taip kryptingai judi gyvenime, žinai, ką darai.
[nė velnio aš nežinau]


[matematikos pamoka]
- dabar, kai susidarėm lygčių sistemą, pasakykit, kokia mūsų idėja.
- niekada nenustoti kovoti.

ant juodo kalno

žodžių nereikia. yra stiprios baltos led lempos, žaibuojančios nuo scenos. pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. tu tik nekalbėk. siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.

blyksėjimas įšaldo judesius. sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. nieko nebelieka. kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty, kitokioj kombinacijoj. niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. keturi epizodai per sekundę: šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. mes esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.

            

karšta. liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. čia kartu su lempų Morze sklinda ir garso bangos. jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios ir tokie deriniai jau niekada nebus atkartoti. neidealios, skirtingos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis taškančios gitaros stygos. tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore, šitoj visa ryjančioj tamsoj ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito žmogaus delnus ir trečio plaukus. per sekundės dalį jos apskrieja visą salę, lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. paliesta kiekvieno ji tampa mūsų, bet nespėję to suvokti jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis per vibruojančias deguonies molekules.

viso labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. bangų interferencija, iššaukta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. bet tik kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir įdubusius tarpus tarp šonkaulių. varva, teka ir laša. mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat intymumu kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. mes vienas didžiulis padaras, kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. mes besidalijančios ir viena kitą naikinančios ląstelės. deguonį išnešioja muzika.

lauke kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. ji blankiai pilka, o gal mėlyna. mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. kažkaip pirštų pagalvėlės išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo spaustus mygtukus. rankos kažkaip paleido būgnų lazdeles. tik niekas nematė, niekas nežino. kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.

tik visi išėjo po vieną. net jei susikibę rankomis ar liežuviais.

svetima sau

noriu būti aikštinga, įnoringa ir tuo pačiu abejinga. ant visko nusispjovusi, nes iš tikrųjų viskas per daug rūpi. iššvaisčiusi savo sielos tyrumą, bet pasilikusi skaistų liūdesį ir nesuterštą tikėjimą utopiniu gėriu. noriu būti nuotaikomis varoma, impulsyvi ir, nors supančiota šitiekos jausmų, laisva nuo įvaizdžių, lūkesčių ir talentų, kurių nepanaudoti yra šventvagystė. noriu būti ta atmata, nusitrynusi menininkė, kuri bjauri žmonėms iš tikrųjų tik todėl, kad jie pavydi jai laisvės ir drąsos. noriu leisti sau atrodyti taip, kaip jaučiuosi, o ne taip, kaip noriu save pateikti. aš jau dabar elgiuosi ne taip, kaip reikia ir kontroliuoju save ne pagal kažkieno taisykles. kontroliuoju save pagal savo pačios taisykles, bet koks skirtumas? juk tai vis tiek nenatūrali kontrolė. o norėčiau būti menas. menas, nemokantis nuslėpti, kad kraujuoja. ne tam, kad kiti gailėtųsi, o tam, kad būtų tuo, kas yra.

nesuprantu savęs, niekaip nesuprantu. nemeluoju ir būnu nuoširdi, bet per gerai išmokau perdėlioti savo emocijas. padėti ekspozicijai tinkamesnes į priekį, nugrūsti bjauresnes giliau ir pasilikti jas tinkamesniam laikui. sudarau jausmų tvarkaraštį ir nebemoku jo nesilaikyti.

drugelių tinkleliai

mes nieko nesugebam gerai
nevykėliai, semiantys orą
drugelių tinkleliais
kvailiai, gaudantys meilę
prakiurdytomis širdimis
mes nieko nesugebam gerai
krentam, voliojamės
ir šypsomės kruvinais veidais