pagiringos rajono spalvos

poliesterinės Vladiko treninginės kelnės blizgėjo jau kaip reikiant įsišvietusioje pirmo gegužės sekmadienio saulėje. paprastai laukiant autobuso stotelėje jis stovėdavo plačiai praskėtęs kojas ir nervingai trypčiodavo viena pėda. Šiandien trypčiojimui trūko energijos. nemirksėdamas spoksojau į ilgų tamsiai mėlynų kelnių klostes ir akyse pradėjo mirgėti vandens bangos. laukiu vasaros, kai bus galima normaliai pasėdėt prie ežero.

- ė, į ką spoksai? lipam, - pasakė Vladikas.

raudonas autobusas jau stovėjo stotelėje. įlipę per galines duris sėdom tiesiai į patį galą.

praėjusią naktį miegojom dvi valandas. naktį prieš tai – keturias. kaip ir dar ankstesnę naktį. bet bet koks miego trūkumas išgaravo, kai atsirado proga atšvęsti motinos dieną. simboliškai, žinoma, su draugais. buteliukui visada yra ir laiko, ir jėgų.

nebuvo labai gera linguoti lėtai slenkančiame autobuse. galvą ir akis dengė nejudrūs balti debesys.

įlipo senis su puokšte gvazdikų rankose. neatkreipiau dėmesio, ar jis buvo vienas, nes filmavau akimis ir žvilgsniui pakreipti reikėjo ypatingų pastangų. senis šypsojosi. jis buvo vienas iš tų dar neprasigėrusių, „gerų“ senių. kai būdavau vaikas, tokie man būdavo labai įdomūs, bet tuo pačiu kaskart pamačius vieną kažką pradėdavo skaudėti. toks keistas skausmas, kai apsiašaroji, nes vaizdinys labai gražus. pamačius senį mano debesys truputį prasisklaidė ir dangus ėmė maišytis su žeme. sėdėjau sudribęs, bet viduj jau nebepykino, akys patapo skaidrios ir mačiau jau nebe pro debesis, o pro švelnią melsvą šviesą. buvo taip liūdna, gražu ir mėlyna. gvazdikai buvo balti.

Vladikas sušnirpštė, nusispjovė tiesiai ant autobuso grindų ir susižvengė:

- ant kapo.

atsisukau į langą ir vėl pradėjo pykinti nuo judančių vaizdų. ne iš karto supratau, kad stovim priešais raudoną šviesoforo šviesą. galva nepasiklioviau, bet širdis buvo blaiva ir kažkas į ją įdūrė. akyse mirgėjo bjauriai ryškios spalvos. užsimerkiau ir po vokais radau juodą.

jei likčiau vienas, jei niekas nenukreiptų mano dėmesio, jei likčiau vienas su savimi, suėsčiau save.

kartais taip noriu nejausti. noriu, kad užsimerkus nematyčiau juodos. noriu, kad užsimerkus nematyčiau nieko.

atsisukau į Vladiką, išsišiepiau ir arkliškai suprunkščiau:

- jo! cha, kapo...

giliai atsikrenkščiau ir palikau didelį skreplį šalia Vladiko žymės ant raudono autobuso grindų, prie pat vienos tamsiai mėlynų poliesterinių kelnių klešnės.