apie bėgimą

galva ištuštėja. nelieka nieko. jokių pašalinių minčių. tai ne žvėriška aidinti tyla, ne, tai - ramybės ir nuščiuvimo pilna juoda sodri tuštuma.

kai bėgi, sunku ilgai ir sluoksniuotai mąstyti. nesinori. tvyro jausmas, kad ta tuštuma daug svaresnė už tūkstančius palaidų minčių, nekontroliuojamai praplaukiančių sąmone.

skauda. atrodo, išvemsi plaučius laukan ir čia pat palaimingai numirsi. bjauru. dūstu, prakaituoju ir dūstu. ir prakaituoju. nenoriu, kad kas nors mane tokią pamatytų. diegliai bado šoną. arba abu. skauda. kojos kilnojasi ritmingai, pripranta prie tokio judėjimo būdo. jaučiu prakaito lašelius tarpumentėje. bėgdama prieš saulę, pažvelgiu sau į nosį ir pamatau, kad ji blizga. prasilenkiu su žmogumi, vedžiojančiu šunį. pagalvoju, kad ką tik žiūrėjau sau į nosį ir greičiausiai žvairavau ir kad tas žmogus turbūt palaikė mane nesveika. iš karto šitą mintį užmirštu. sunku kabintis už kokių nors minčių. norisi maudytis tuštumoje.

kai bėgu pavėsyje, jaučiu, kaip visi prakaito lašeliai staigiai atvėsta. nukrečia šiurpas. malonūs dygliukai per odą ilgai niekur nedingsta. atrodo, pati noriu, kad jie ilgiau pasiliktų, laikausi įsikabinusi. nieko kito nejaučiu, tik savo odą, pasidengusią gumbeliais. kiekvieną jos kvadratinį milimetrą.

virstu žvėrimi, kuriam protinis pasaulis neegzistuoja. tarpstu vien jusliniame. jaučiu kiekvieną akmenuką po savo pėdomis. dar truputį. dar truputį toliau. dar kilometrą, dar vieną. į priekį ir į priekį. jaučiu vėją, kuris šiaušia dešinės rankos plaukus ir saulės spindulius, kepinančius kaklą iš kairės. kiekvieną gūsį, užpildantį plaučius, o tada juos paliekantį, jaučiu individualiai.

namo parnešu galvą, kuri prabuvo išjungta ilgiau nei valandą ir kūną, netekusį kelių šimtų mililitrų vandens.

bet jaučiuosi kažko pilnesnė.