du tūkstančiai penktieji

atsilupusios odos atplaišėlės prie mano čipsų trupiniais aplipusių rankų nagų. nagai apkramtyti žiūrint televizorių ant sofos. mano pirštai čiupinėja ir žnaibo pilką trikotažinę kelnių medžiagą, ant kurios kelios nemažos dėmelės – riebalų, purvo, žolės. bet nei apie pirštus, nei apie dėmes nemąstau (apie dėmes mąstyti mane dar privers mama, kai vakare rūšiuos drabužius prie skalbimo mašinos) - kalbuosi su draugais. bandom šnekėtis tyliau, kai pastebim per galinio vaizdo veidrodėlį dėbčiojantį autobuso vairuotoją, bet galiausiai jis ima mėtyti žvilgsnius taip dažnai, kad apsimetam nepastebį. randam kažkokių lankstinukų, mėtomės jais ir juokiamės tol, kol vairuotojas mūsų neaprėkia. nutylam. pusei minutės.

penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. šiandien gerai žaidėm - butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas įsižeidė, kad liepėm stovėt vartuose ir apsikabinęs kamuolį niekam jo nedavė. per ilgai nesinervinom - susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų.

tuoj lipsim lauk. ir bėgsim - kuris greičiau pasieks ūkinių prekių parduotuvės kampą. gyvenime daug veiksmo ir kartais sunku spėti paskui jį, kai tau vienuolika.

plaukai riebaluoti, motinoms sunku tokius vaikus įkišti į vonią. sunku ir priversti valytis dantis kiekvieną vakarą. bet akys gyvai blizga, geltonos šypsenos šviečia, o kojos, važiuojant autobusu, dreba, nervingai trypčioja. galva, aplipusi riebaluotais plaukais, sukiojasi tai į dešinę, tai į kairę. tuoj lipsim lauk.

nes mes gyvi. dar gyvi. ir tuoj lipsim lauk.