dvi cigaretės benamei

„Geros dienos. Gero vakaro. Gero jums visko. Gero vyro“ – sakė benamė, kai padaviau jai dvi cigaretes. jai man negaila, negaila ir trijų. juk man pačiai nereikėjo jų pirkt. ir rankos dreba nuo tų dviejų, kurias surūkiau, stovėdama prie vaistinės po stogeliu, gūždamasi džinsiniame švarke, nepakankamai šiltame lietingą dieną.

nemėgstu cigarečių, nemėgstu kavos, nemėgstu priklausomybių, bet ironiška – dažnai jomis žaidžiu ir dažnai su jomis leidžiu laiką. laukiu kiekvieno savaitgalio išgertuvių, kiekvieno neplanuoto nusigėrimo vidury savaitės. alkoholis man šlykštus, bet tik jis vienintelis jungia su žmonėmis. galiu juos stebėti kaip beždžiones, prisilakusius ir žviegiančius, bet įgavusius papildomą dimensiją, kuri paprastai slepiasi ir nesirodo. alkoholis reiškia buvimą truputį tikriau, truputį laisviau. tarp jų girtų – jų neįprastų, nes neįpratusių savęs neslėpti – aš galiu jaustis savesnė ir artimesnė. jiems svetimas jų tikrumas, man svetimas mano apsimetinėjimas, todėl kai jie deformuoja savo kūnus ir smegenis pigios degtinės pagalba, mes pagaliau atsiduriam truputį arčiau vienas kito. tada ima atrodyti, kad gal galiu suprasti jų verksmus ir juokus. suprasti, o ne perprasti.

sėdėjau parke prie Muzikinio teatro, kai pradėjo lyti. kaip greitai tokiais atvejais žmonės išsislapsto. kaip tarakonai. lieka tik benamiai ir aš. o gal tai viena ir ta pati kategorija, tam tikra prasme. kai moteris gavusi cigaretes nuėjo tolyn, pagalvojau, kad nesu turėjusi artimesnio žmogaus nei ji.