2017/09/24, sekmadienis 01:11
kartais noriu tik jausti. tiesiog sėdėti ir jausti, daugiau nieko. šiandien noriu tik jausti.
jau kelis mėnesius nejaustas vidinis niežulys vėl sugrįžo. nenoriu skaityti. nenoriu montuoti, redaguoti nuotraukų, siuntinėti, užsisakinėti, tikrinti, iš viso nenoriu sėdėti prie kompo. nenoriu rašyti. nenoriu vairuoti. nenoriu mokytis - nei meno istorijos, nei groti pianinu, nei matematikos. nenoriu klausytis muzikos. nenoriu piešti. nenoriu tvarkytis. noriu išeiti į lauką, vaikščioti, bėgioti, gulėti, truputį, labai nedaug, pasikalbėti, negirdėti nei vienos mašinos ar bet kokio kito motorinio laužo, ir, svarbiausia, jausti. galbūt todėl, kad didžiąją gyvenimo dalį gyvenu smegenimis. galvoju, analizuoju ir mąstau. tik galva grindžiu savo pasirinkimus ir veiksmus. jaučiu, jaučiu daug, bet tie jausmai iš karto pakliūva į draskančius minčių svarstymus ir nagrinėjimus. kartais dėl nesupratimo, kartais dėl smagumo, o kartais iš įpročio.
būna akimirkų, kai norėčiau nenagrinėti. neabejoti širdimi, visiškai ja pasikliauti ir tiesiog jausti. visas mano "menas" - mąstymo, ne pojūčio reikalas. aš net svarstau, tiesiai šviesiai mąstau, kokį stilių reikėtų susikurti iš to, ką jau turiu. o tai visiškai nenatūralu. aš piešiniais ir tekstais, ir nuotraukomis išreiškiu jausmus, bet jie jau būna apvirškinti ir apgalvoti. nuo pastovaus galvojimo nesunku pavargti. juk nereikia pastoviai galvoti - kartais reikia tiesiog jausti. galų gale, juk pati galva nusprendė ir įvardijo save svarbesne. iš kur aš galiu žinoti, kad tai tiesa?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą