nebūti

nebijok, aš kartais irgi nežinau, ar egzistuoju. nežinau, ar iš viso kada tvirtai žinau, kad egzistuoju. ir nors dabar abejoji, gavęs smūgį į paširdžius sakytum, kad šitas skausmas negali būti netikras. kraujo skonis burnoje aštriai sakytų, kad tai tikras skausmas, juk toks stiprus, kad aptirpsta smegenys ir aptemsta akyse. bet juk gal kaip tik, jei toks stiprus, tai negali būti iš tikrųjų? negali toks baisus jausmas tikrai gyvuoti. tada, jusdamas, kaip šonkaulio atplaišos plėšo vidinius audinius, atplėšdamos ląsteles, tada jau geriau tikrai neegzistuotum. paliktum tą skausmą realiai fantazijai. fantazijos realybei.

kartais taip gera, negali patikėti, kad taip iš viso gali būti. laimė svaigina ir tu ja netiki. džiaugsmas per didelis, ašaros per skaidrios ir per švelnios, kasdienybė tiesiog per gera, kad būtų tikra. didžiulė laimė sugeba iškelti tave taip aukštai, kad pamiršti, jog pakilai nuo žemės. saulė, atrodo, negali taip ryškiai šviesti, negali taip sodriai raudonuoti vakaro horizonte. pasimetęs nebežinai, kur esi, spėlioji, bet realybę aplenki kaip variantą.

jei čia galiu paglostyti tavo juoko ašarą, tada aš nenoriu egzistuoti. noriu būti užliūliuota mūsų neegzistencijos. mūsų neegzistuojantys kriokliai, staugiančiu vandens krismu besileidžiantys nuo mūsų neegzistuojančių nepermaldaujamo proceso nugludintų uolų. mūsų neegzistuojantys lietaus pritvinkę debesys, kurie prapliumpa tada, kai lietus mažiausiai laukiamas. bet nieko tokio, jo nėra. mūsų neegzituojanti metų kaita, kaskart skirtinga, kaskart naujo, dar neegzistavusio pavidalo – net jei tas pavidalas toks pat, kaip praėjusį kartą.

čia taip gera nebūti.

patylėk, juk čia vyresnis žmogus

pagarba skirtingų žmonių suprantama labai skirtingai. ir tai keista, nes pagarba iš esmės toks paprastas jausmas, kuris turėtų būti prigimtinis, jaučiamas vieno žmogaus kitam natūraliai, be papildomų pastangų. jei žmonės vienas kito negerbia, bendravimas negali vystytis laisvai ir augti. bendravimas išsikreipia ir neleidžia pasiekti geriausių rezultatų, jei pagarbos nėra. esu išrankus ir principingas žmogus, todėl gerbti kitą ir būti gerbiamai man labai svarbu.

kad mokyklose atmosfera yra nenormali, turbūt daugelis sutiktų. įtampa, stresas, nenuoširdumas ir dvi amžinos stovyklos - mokytojai prieš mokinius. vieni šaukia, kad jų priešininkai debilai ir niekam tikę, sugędusi naujoji karta, nepakeliantys užpakalių tam, kad ko nors pasiektų, tingintys dirbti dėl rezultatų ir iš esmės turintys mažiau raukšlėtas smegenis, nei normalūs žmonės. antrieji šaukia, kad jų priešininkai debilai ir niekam tikę, nukvaršę seniai, visiškai nesiorientuojantys realiame pasaulyje, jau nešnekant apie tik šiems laikams būdingas technikos naujoves, reikalaujantys sauso kalimo ir neleidžiantys mąstyti sava galva. dėl kai kurių dalykų sutikčiau su viena puse, dėl kai kurių su kita. bet visai ne tai yra svarbiausia. esmė ta, kad tokie nesutarimai virsta dideliu konfliktu, jie išauga į kovą, kurioje bet kokios priemonės pateisinamos dėl tikslo, kuris, beje, niekada taip ir nebūna pasiekiamas - kad mokykloje būtų gera tiek mokytojams, tiek mokiniams. drabstymasis purvais, mokytojai, skundžiantys mokinius jų tėvams dėl nusirašinėjimo, mokiniai, skundžiantys mokytojus, kad šie "nieko neišmoko". tai niekada nesibaigia ir neturi jokios naudos - vietoje to, kad abi pusės patartų viena kitai ir tobulėtų, jos tik ėda viena kitą ir stumia į dar didesnes nesąmones. čia nerasi jokios pagarbos niekam nei iš vienos pusės - jokios pagarbos etikai, mandagumo normoms, jokios savigarbos ir jokios pagarbos vienas kitam.

mokykla yra vieta, kur prasideda žmogaus nepagarbos ratas. mokykloje dažnai girdim, kaip svarbu gerbti. bet dažniausiai yra šnekama apie pagarbą vyresniam. ir čia mane supykina. mokinys privalo gerbti mokytoją bet kokiomis sąlygomis - ar būtų pagirtas, ar pagrįstai pabartas ar visiškai be pagrindo gavęs dvejetą ir išjuoktas prieš klasę. mokytojas turi būti gerbiamas. bet apie pagarbą mokiniui šnekama labai retai. mokytojai turi nuolaidų, jie gali būti išvedami iš kantrybės ir kartą ar du truputį negerbti mokinio. bet, žinoma, tai jau paties mokinio kaltė. tai toks absurdiškas, sovietinis požiūris. vaikas iš karto pajaučia neteisybę tokiose situacijose. kodėl aš turiu gerbti (mokyklinė pagarba dažnai išauga ir į priverstinį garbinimą), o mane gali engti? užsispyrimas, atsikalbinėjimas, atsisakymas daryti, kas liepiama - tai natūralios vaiko reakcijos ir visai ne todėl, kad jis blogas vaikas ar yra iš blogos šeimos, o būtent todėl, kad jis yra žmogus ir labai gerai savo vidumi jaučia, kad turi kovoti prieš tokią netiesą ir imasi sau prieinamų priemonių. užaugęs žmogus jau bus išmokęs, kad "arba tu, arba tave". ir taip atsiranda tie pikti, parduotuvėse besistumdantys viduriniojo sluoksnio atstovai. tipiniai proletarai, galimybėmis kovoti už būvį laukiniame kapitalistiniame pasaulyje neatsiliekantys nuo plėšrių hienų savanoje.

mūsų visuomenėje yra bloga nuostata, kad pagarbą reikia užsitarnauti. ji gaunama tik su amžiumi, o jei neturi pakankamai metų arba turi pakankamai metų, bet neturi pakankamai pinigų, tu pagarbos nenusipelnei. tai iš esmės yra atsilikusio mąstymo požymis. man ne kartą yra sakę, "Patylėk, vyresnis žmogus kalba." ir visai nesvarbu, kad tas vyresnis žmogus buvo pertraukęs mane viduryje sakinio tam, kad paskleistų savo viduramžiškas idėjas. esu buvusi nutildyta ir todėl, kad kalbėti panoro vyras, o juk vyras iš esmės turi pirmenybę prieš moterį reikaluose, susijusiuose su smegenų pajungimu darbui. kartą mačiau, kaip labai civilizuotoje šventėje (jei išgertuves taip galima vadinti) kokių septynių metų mergaitė paprašė tėčio pažadėti, kad jis negers daugiau, nei trijų stikliukų. tėtis pažadėjo, kad tik vaikas nutiltų ir būtų galima eiti prie reikalo. kai tris stikliukus išgėrė, mergaitė sakė tėčiui nebegerti ir paėmė stikliuką, kad paslėptų. tada visa šeima atlaužė vaikui moralą, kad negalima atiminėti daiktų iš suaugusių, kad reikia suaugusiuosius gerbti. ir čia aš neturiu daugiau komentarų, nes po tokių pavyzdžių sutikimo realiame gyvenime norisi slėptis po akmeniu ir daugiau neišlįsti.

kaip daugeliu klausimų, tokia problema, kaip pagarbos nebuvimas parodo supuvimą kažkur giliau. aš manau, kad mums tiesiog trūksta paprasčiausio žmogiškumo. gerbti reikia ne metus ar socialinę padėtį, pinigus ar sąsagas rankogaliuose, net ne smegenų pajėgumą, gerbti reikia žmogų - tą tikrą nuogą žmogų, tokį, koks jis yra. ir kai sakau, kad debilas, vyresnis už mane dešimčia metų nenusipelno didesnės pagarbos, nei aš, neturiu omenyje, kad jis vertas nepagarbos dėl savo kvailumo. aš sakau, kad aš turiu būti gerbiama lygiai taip pat, kaip jis, o jis gerbiamas taip, kaip aš, nesvarbu, kad man dar nėra dvidešimties, o jam jau beveik trisdešimt. žmogus nepasirinko būti žmogumi, gamta nusprendė, o gamta verta pagarbos, todėl ir žmogiška prigimtis verta pagarbos. taip, žmonės daro baisių dalykų, daro gražių, bet kartais, net, atrodo, norėdamas ką nors pasmaugt, gali jį vis tiek gerbti, o tuo pačiu, gerbti ir save, nes pagarba - dviejomis kryptimis vaikštantis jausmas.

žmogiškumas nėra taikomas tik tam tikromis progomis, jis yra nuo pradžių iki galo. visų pirma mes žmonės, o tik paskui mūsų poelgiai.

vėl sveikinamės

o, štai ir tu, labas vakaras! ar derėtų sakyti labas rytas? matau, ką tik pabudai ir tavo akys dar patinusios. nebijok, joks patinimas neužgožtų jų grėsmingo grožio – lazdyno riešuto spalva, rodos, kiekvieną vakarą vis sodresnė, o joje skendintį mėnulio atspindžius vis sunkiau atskirti, taip švelniai jie susilieja su tavo vyzdžiais. bandau šypsotis, bet matau, kad neapgausiu tavęs, jauti kokia netikra ir suvaržyta ši šypsena. viskas gerai, niekur nebėgsiu, nešiepk dantų. ir vėl nespėjau užmigti iki tau ateinant. bandau kasdien ir kasdien man nepavyksta. turbūt metas priprasti. nepaliksiu tavęs vieno, nemandagu. bet žinau, kad jei ir norėčiau palikti, jokiais būdais neleistum.

matau, tu išalkęs, visą dieną miegojai ir nieko nevalgei. negi nepamaitinsiu savo bendrakeleivio? šiepi dantis ir nieko negaliu padaryti, kaip tik gūžtis ir trauktis. tavo plaukai nemaloniai šiukštūs ir tamsūs, stirkso sruogomis. girdžiu, kaip nagai vis garsiau dunksi į grindinį ir sunkiai bematau aplinką. ką gi, ir vėl mes – vienas prieš kitą, žiūrim vienas kitam į akis ir pilnas paraudęs mėnulis nudažo mūsų veidus kruvino sidabro spalva. žinau, ko atėjei. nekantriai lauki ir neplanuoji niekur trauktis. nusivelku suglamžytus marškinius ir mėnulio šviesoje pailga žaizda, einanti per visą pilvą atrodo dar raudonesnė. kraujas dar nevisiškai sudžiūvęs, skauda prisiliesti. tavo išraiška staiga persimaino. akys išsiplečia ir šoki prie manęs. suleidi šaltus dantis į tą pačią žaizdą, kurią jau gilinai vakar. juntu gilyn smingančias iltis ir nelieka nieko kito, kaip tik nukreipti žvilgsnį ir pakentėti – visai kaip poliklinikoje imant kraują. pastebiu, koks tu susikuprinęs, kaip tirta tavo raumenys, kol maitiniesi. kojomis įsispyręs į grindis, kurios nusėtos bet kaip išmėtytų daiktų. mano kambarys – chaosas. netyčia plaukuota koja ilgais nagais paspiri Bibliją. nesuprantu, kaip ji ten atsirado, pastumta ji atsirenkia į kuprinę ir matau, kaip susiglamžo knygos puslapiai. kuprinė nukrinta ant šono ir tamsoje sužybsi karoliukas – tai juk apyrankė, kurią dovanojo mama. apyrankė nukrinta ir išgirstu tylų dūžį – karoliukas buvo stiklinis. tu atsitiesi ir susirauki. nuo dantų varva kraujas. šaižiai sustaugi ir šonu trenkiesi į spintą. išbėgi pro duris dar spintai nespėjus nukristi, o aš sėdžiu ant žemės, atsirėmusi į sieną ir žiūriu, kaip spintai krentant į šalis kraičioja dažų tūbelės, fotoaparatai, muzikos įrašai – viskas, taip brangu ir taip be vertės. spinta nukrinta ir viskas jau sudaužyta.

likau sujauktame kambaryje ir klausiausi, kaip nuo žaizdos laša šviežias kraujas. mėnuo apšvietė mano veidą. pažvelgiau į veidrodį ant sienos ir pamačiau save – sidabrinio raudonio nutviekstą, žiūrinčią į save lazdyno riešuto spalvos akimis. 

tarp blakstienų

snaigės krito lėtai. pasiekusios žemę buvo iš karto palaidojamos pilšvai rudame purve. jokių ceremonijų. man patinka gatvės žibintų šviesa. ji oranžinė, švelni. žibintai visi sustatyti tobulai vienodu atstumu. visi identiški. primerkiau akis ir nužvelgiau eilę žibintų, išrikiuotų palei tuščią, nuščiuvusią, duobėtą senamiesčio gatvę. lempų spinduliai mano akyse vaiduokliškai ištyso į šalis. nežymiai judinau akių vokus ir atrodė, kad švieselės pinasi tarp mano blakstienų. atrodė, kad man jau šilčiau. taip ir ėjau - prisimerkusi ir nematanti nieko daugiau, tik oranžinį žaidimą. kažin, kas dabar dedasi mano rainelėse? kokia spalva išeina šiai oranžinei susimaišius su mano šaltu akių pilkumu? turbūt murzinai rusva.

palikai mane eiti vieną. niekada nesu vaikščiojusi senamiesčio gatvėmis naktį viena. nemalonu, nesaugu. šalta. bet ir niekada nebuvau pastebėjusi, kaip galima žaisti su žibintų šviesomis. pasirodo, nėra jau taip baisu. atleidžiu tau, kad išleidai mane vieną. nepatikrinai, ar gerai užsivyniojau šaliką. gal ir tu man atleisi. per daug tylėjau, per daug šnekėjau. tylėjau, kai norėjai, kad šnekėčiau ir nesugebėjau patylėti, kai troškai tylos. nemokėjau juoktis, kai reikėjo. dabar visai suprantu, kodėl vieną vakarą nustūmei nuo stalo krašto mano mėgstamiausią puodelį ir parodei duris. jokių ceremonijų. atleisk man.

kairėje išgirdau trinktelėjant duris. šį garsą greitai pavijo batų trepsėjimas laiptais žemyn. negalėjau niekaip įžiūrėti žmogaus ir greitai pamečiau jį iš akių, nes bute priešais išgirdau porceliano dūžį. juodas šešėlis iššoko pro pirmo aukšto balkoną ir be garso nusileido į patižusį sniegą. šis šešėlis neturėjo šešėlio. išgirdau šnaresį už nugaros ir apsisukusi pamačiau dar vieną žmogystą - bėgantį be garso link manęs. jam prabėgant pro šalį spėjau pamatyti jo šaltas, plieno spalvos akis. padarų ėmė plūsti vis daugiau ir daugiau - jie bėgo iš parduotuvių, šokinėjo pro langus ir išnirdavo iš nežinia kur. jie buvo begarsės žmogystos pilkomis akimis.

staiga tos žmogystos puolė link žibintų. pasiekusios juos, jos ištįso ir ilgais juodais pirštais pagriebė po gumulą oranžinės šviesos. visos vienu metu išsižiojo ir susigrūdo švelnius spindulius į savo bedvases burnas. stojo visiška tamsa.

Have you ever done that?
When you squint your eyes
And your eyelashes make it look a little not right
And then when just enough light
Comes from just the right side
And you find you're not who you're supposed to be?

viešas atsiprašymas

mes negalim tavęs kaltinti. žinom, kad teisti žmones negražu. bet dažnai darom tai, kas neleistina, dažnai imamės draudžiamų dalykų ir paverčiam juos savo pomėgiais. mes neturim dėmesio ir populiarumo, idealių proporcijų grožio ir puikaus stiliaus, neturim pinigų tokiam makiažui ir telefonui, kuriems turi tu (saviškius išleidžiam knygoms ir kelionėms), todėl, prašau, nepyk, kad kartais šio draudimo nepaisom – juk teturim savo menkas esybes. patys nepajuntam, kaip pradedam lieti pagiežos pilnus žodžius, nuleidę galvas tyliai susižvalgom ir sarkastiškai išsišiepiam, taip, kaip tik mes suprantam, pašiepdami tave, kuris ką tik emancipaciją sumaišė su emanacija, nes bando apsimesti žinantis daug tarptautinių žodžių. nepyk, prašau, ant mūsų nevykėlių – menininkų, rašytojų, vaikų nusiburbuliavusiais paltais, tų, kurie klauso per literatūros pamoką, tų, kurie nesikeikia, todėl jų sakiniai skamba kažkaip ne taip ar tų, kurie nešioja akinius (akiniai iš esmės yra keistuolio požymis). kartais prasprūsta ranka, prasiveria burna ir pasakom ką nors, bet mes žinom, kad negalim tavęs teisti ir mes atsiprašom.

dabar pasižadam – daugiau nebeteisim. mes tiek daug nesuprantam, mes tiek daug nežinom. mokysimės iš tavęs, nes pavydim tau tokio užtikrintumo, tokio tvirtumo ir gyvenimo išminties. tu daug patyręs, daug matęs, kasdien vaikštai aukštai iškėlęs galvą, nes to nusipelnei. o, kad mes kada bent priartėtume prie to... beveik girdžiu muziką, kai skardžiai juokiesi iš nešvankaus juokelio, beveik jaučiu švelnų pajūrio vėją, kai tuo pačiu profesionaliu ir patyrusiu judesiu atmeti šalin tiesintus plaukus, o straipsnio „Kaip būti originaliu“ skaitymas irgi turi savotiško žavesio. mes bijojom pasakyti tai garsiai, bet įkvėpei mane savo drąsa, todėl pabandysiu ir aš drąsiai pripažinti – niekada nebūsim tokie, kaip tu. tu eisi užkariauti pasaulio didelėmis kompanijomis. tu sukursi tokį puikų verslą, kad jokia mokslinė žiurkė prieš tave nepašokinės. reikia išmokti susitaikyti, mes išmoksim.

ir tu niekada nebūsit toks, kaip mes. gali nesijaudinti, jums negresia jaudintis dėl tokių klausimų, kaip "kodėl mes čia?", ar aiškintis, kaip šilčiau bendrauti vienam su kitu. nėra reikalo terliotis su tiesos paieškomis ar budinti sąžinės – mes viskuo pasirūpinsim už tave. mes naktį nemiegosim, nes nesijausim verti to miego, kol kažkas pasauly kenčia. pasivartysim tamsoje – kambario ir savo – už tave, nesijaudink, viskuo pasirūpinta.

mes nebūsim tokie, kaip tu ir tu nebūsi toks, kaip mes. nesivargink ir neteiski mūsų, o mes atsiprašom ir daugiau nebeteisim tavęs – leisk apsimesti, kad mums nerūpi. dabar eik užkariauti pasaulio savo blakstienomis, o mes grįšim kūprintis prie rašomojo stalo.

kaip nugalėti "artist's block"

būna dienų, kai labai norisi ką nors sukurti, bet niekaip neišeina. norisi parašyti eilėraštį, bet nepavyksta jo pagauti. norisi nutapyti, bet nežinai, ką. atrodo tai, kas turi būti sukurta yra šalia, bet niekaip nepavyksta to sugriebti ir įšaldyti fizinėje formoje. iš proto vedantis jausmas.

paskutiniu metu man trūksta ne idėjų, o laiko idėjoms išreikšti, nes jos verčiasi ir tiesiog nespėju visko įgyvendinti. bet dar visai neseniai atsisėsdavau prieš tuščią popieriaus lapą ir galvodavau "apie ką galėčiau parašyti?". apie ką tiktai noriu. čia ir buvo problema - nėra ribojimų, vien laisvė, gali eiti bet kur, bet nežinai, kur.

čia keli patarimai, kurie galbūt padės pramušti tą "artist's block" ir parašyti pirmą sakinį ar nutepti tą pirmą potėpį.

1. skaityk

dažnai girdžiu virkavimus, kad privalomosios literatūros sąrašai varo iš proto. sutinku, kad "Gražina" ar "Anykščių šilelis" nėra itin įtraukinatys kūriniai, o "Gyvenimas po klevu" gali sudirbti nuotaiką visai dienai, bet nematau tame vien tik blogų pusių - šie tekstai parodo literatūrą iš kitos, ne tokios įprastos ir patogios šiandienos žmogui pusės. jei tokie pasakojimai tau nemalonūs skaityti, pats vengsi pesimistinio rašymo ar grybų manijos.

negaliu suprasti, kaip skaitymas gali būti tokia didžiulė kančia. jei nori rašyti, turi skaityti, pasakys bet kuris rašytojas. literatūrinės kalbos neišmoksi skendėdamas vien šnekamojoje. dar svarbesnis skaitymo aspektas - literatūra verčia mąstyti. tūkstančiai puikių knygų aprėpia šimtus tūkstančių idėjų ir teorijų. kartais viena plona knyga gali nepaleisti labai ilgą laiką, priversti galvoti, kokia tavo nuomonė šiuo klausimu ar kaip pats elgtumeisi tokioje situacijoje. pavyzdžiui, savaitę neatsigaunu po Kamiu "Svetimo" ir žinau, kad skaitysiu ją dar kartą. kai imi galvoti, supranti, kas tau tikrai rūpi. o kurti gali apie tai, ką supranti (arba apie tai, ko nesupranti, jei filosofiškiau. tik reikia susigaudyti, kur tavo riba tarp supratimo ir nesupratimo).

2. žiūrėk filmus

kaip ir knygos, filmai verčia mąstyti. geri filmai taip pat leidžia pajusti tam tikrą nuotaiką vaizdine forma, kuri gali būti priimtinesnė, jei trūksta vaizduotės tam, kad visai paskęstum knygų tekstuose. nebūtinai reikia didelių ir galingų filmų, kartais nedidelis epizodas iš vieno niekuo neypatingo filmo gali labai stipriai įkvėpti - ar tai būtų įdomus veikėjų dialogas, ar gražūs vaizdai, ar sukrečiantys vaizdai, pažadinantys tavo vidinį protestuotoją ir kovotoją, ar scenografija (gal filmas su akį traukiančiomis Elžbietos laikų suknelėmis įkvėps tave parašyti pasakojimą apie tai, kokiais žavėjimosi objektais tais laikais buvo paverstos moterys, ir kiek to išlikę iki šiandien). kartais filmai įkvepia taip, kad sunku nusakyti, kokią tiksliai žymę jie paliko tavyje. pavyzdžiui, parašyti kinematografines vizijas mane įkvėpė Van Gogas, Lana del Rey, senas autobusas, kuriuo kasdien važinėju ir filmai, tik tiksliai negaliu pasakyti, kaip jie čia prisidėjo. gal tiesiog padarė įtakos tam, kaip stebiu ir akimis fiksuoju aplinką.

3. fotografija yra daugiau, nei vestuvės ir delfi

nuotraukos gali būti labai galingos. sunku literatūroje vien žodžiais nupiešti visas istorijos garsų, vaizdų, kvapų, skonių ir emocijų linijas, sunku kine devyniasdešimčia minučių video medžiagos perduoti daugiau, nei tik garsą ir vaizdą, bet gebėjimas vienu kadru perteikti ir istoriją, ir jauseną, manau, yra vertas ne mažiau dėmesio. stipri nuotrauka neleis atiktraukti akių, o gal kaip tik - privers jaustis taip nepatogiai, kad suksi jas šalin. tokie jausmai gali sukelti minčių tavo paties kūrybai.

jei tikrai labai sunku pradėti, rask patinkančią nuotrauką tumblr ir parašyk istoriją apie tai, ką joje matai. teksto stilius gali būti koks tik nori. daug nuotraukų yra įkvėpusios mane eilėraščiams, o ypatingai - piešiniams. dar vienas pasiūlymas - perpiešk nuotrauką, bet nebūtinai realistiškai, pakeisk ką nors, pateik tai šviežiai. jei darysi tai su polėkiu ir visai pakeisi to vaizdinio nuotaiką, tai tikrai nebus kopijavimas.

fotografuok pats. nebūtinai tam, kad paskui tai perpieštum. nuotraukos gali padėti pakeisti mąstyseną. jos padeda sustabdyti akimirką ir išmokęs sustabdyti laiką galėsi lengviau pagauti tos sekundės jausmus, apie kuriuos galėsi kurti.

4. klausyk savęs

greičiausiai yra toks paros ar savaitės laikas ir vieta, kai jautiesi labiausiai įkvėptas. pasistenk jį atrasti. gal tai rytai kai pasaulis bunda, gal mieguista popietė, gal kurti gali tik savaitgaliais, nes darbo dienomis negali susikaupti, gal geriausi eskizai išeina autobuse, gal sugalvoti tekstą dainai gali tik apsuptas žmonių. kiekvieno tinkamiausios sąlygos skirtingos. pazydžiui, didžiausios ir iš viso kažko vertos idėjos man gimsta tik naktį - nuo vidurnakčio iki penktos ryto, rašyti galiu tik prie savo stalo, bet čia sėdėdama retai kada sugalvoju, ką piešti - tam turiu išeiti į miestą ar gaudyti idėjas mokykloje. žodžiu, svarbu išbandyti kuo daugiau ir suprasti, kokios sąlygos tau palankiausios.

5. stebėk aplinką

aišku, kad kūryba negimsta grynai iš vidaus. tai greičiau jau gimsta iš vidaus santykio su aplinka. primink sau kasdien, kad stebėtum ir klausytum. nors tai atrodo akivaizdus dalykas, kartais gali praleisti pro akis labai daug. kai ėmiau atidžiau stebėti aplinką, dabar kasdien telefono užrašus papildau kokiomis nors nekaltomis, atsitiktinėmis mintimis, kurio vėliau gali tapti kažkuo daugiau (pavyzdžiui, šiandien užsirašiau "bet dugnas yra kažko viršus" ir "tu paskęsi savo gilumoj, o aš paviršium toli nučiuošiu". jie iš paprastų pokalbių, net prikolų, o ne gilių pokalbių apie egzistenciją. kartais net neįsivaizduoji, kiek visko gali pagauti iš aplinkos).

6. įkvėpk save

perskaityk senus savo tekstus, peržiūrėk senus piešinius, perversk senas nuotraukas. peržiūrėk savo seniai taip mėgtą filmą, perskaityk knygą, kuri tau seniau taip patiko, pasiklausyk dainų, kurios prieš porą metų tau labiausiai patiko. gal pavyks prisiminti tuos jausmus, kuriuos jautei išgyvendamas visa tai, gal pavyks išgirsti kažką tarp savo paties eilučių ir šitaip atgaivinsi mintis.

7. gyvenk

jei nesiseka nieko sukurti, nespausk savęs. gal tiesiog per daug susikoncentravai į patį kūrybos procesą ir pamiršai, kad ta kūryba neatsiranda iš niekur. išeik į lauką, neliesk teptukų ir klaviatūros kelias dienas, gal kelias savaites (gal esi tikrai perdegęs nuo didelio noro sukurti kažką gero), eik ir išgyvenk kuo įdomesnes istorijas.


gal kai kurie iš šitų būdų bus mažiau efektyvūs, gal kai kurie visai nepadės, bet manau, kad jei labai nori kurti, bet nesiseka, gali pabandyti pažadinti kažką savyje. man visi šie būdai labai padėjo, o kai atrasiu naujų, pasidalinsiu.

requiem rugpjūčiui

rugpjūtis baisiai keistas mėnuo keliuose paskutiniuose metuose. jis toks gražus, kai dar šis tas žydi, o daug kas jau ima sirpti, kai dangus toks giedras, o žvaigždės jame tokios ryškios, kad kartą pažvelgęs, ateinančius tris mėnesius neatsikratysi įpročio pakelti galvos į dangų. bet aš nemėgstu rugpjūčio, labai nemėgstu. visas šitas grožis turi vieną vienintelį tikslą – priminti, kad viskas laikina. viskas baigiasi – kaip šita vasara, kaip kita vasara ir kaip vasara po tūkstančio metų. kaip tas lietus prieš porą dienų, kai naktį sėdėjau savo kambary ir mokiausi groti pianinu. tas lietus buvo labai stiprus, dusliai aidėjo, atsimušdamas nuo sienų ir medinių lubų sijų ir pianinas kartu su juo, garsiu prie mano atviro lango, skambėjo taip gražiai. lietus pasibaigė, visai kaip vieną dieną pasibaigs mano gyvenimas ir mano grojamos melodijos ir niekas nieko neprisimins.

tris savaites prasedėjau tamsoje. jaučiuosi kaip migloje. viskas svyruoja, viskas bet kada gali sugriūti. sugriūva, aš apsisuku ir viskas vėl kaip buvę, bet kai sugriūva dar kartą, vis tiek skauda taip pat. didžiąją laiko dalį buvau užsidariusi namie ir neatsigrožėjau, neįsikaliau į galvą to mėlyno vasaros dangaus dienomis, kai nelijo. tiesiog negalėjau išbūti lauke, kur dabar tiek daug chaoso. nesakau, kad viduje chaoso nebuvo. baltos mano kambario sienos pasistengė, kad mano galvoje ūžtų ne mažiau triukšmo, nei ūžia lauke. bet būdama viduje, su tomis nesveikomis mintimis aš sugebėjau pagimdyti idėjų, minčių užuomazgų, kurios, jaučiu, yra tikrai svarbios. ir mokiausi groti – muzika man buvo terapija, vėl iš naujo pamilau tą jausmą, kai pavyksta tinkamai sugroti dainą. tas ėjimas iš proto, jausmas, kad kažkokios juodos rankos smaugia mano kaklą buvo lyg žiauri kaina, kurią turėjau sumokėti už pluoštą popierių, paskubomis pripildytų netyčia užčiuoptomis mintimis, už dar daugiau minčių, kurios dar mano galvoje. ir nors kainavo daug, dabar aš kažką turiu.

absurdiška, kad tamsa sukuria kažką, kas suteikia vilties gintis nuo tos tamsos. pasibaigęs rugpjūtis suteikia vilties laukti kito rugpjūčio. kad ir jis galėtų pasibaigti.

prasilenkimai

aš matau, kad tu bijai. tau baisu. žmonės puola tave iš aplikui, bet jie nekanda, ne. jie tiesiog būna – „savimi“, būna arogantiški, garsiai kalba ir visada visada išsišiepę. jie sako, kad gyvenimas sunkus, sako, kad niekas nežino, kiek daug jie patyrę.  tu žinai – jie patyrę tiek mažai, bet jiems tai daug.

jie neliečia tavęs – kodėl tada turėtum bijoti? tu jiems netrukdai, jie retai iš viso apie tave pagalvoja. jie gyvena savo didelį gyvenimą ir leidžia tau gyventi savąjį menkajį. kartais užkliūvi už jų atsirišusio bato raištelio ar ore pakibusio nešvankaus retorinio klausimo. tada jie pažiūri į tave ir leidžia suprasti, kad tau derėtų batą užrišti, o klausimo neliesti ir viskas sustoja į vietas. tu grįžti į savo menką gyvenimą, o jie į savo didelį.

tu nelieti jų. namie jautiesi saugiai ir tyla po truputį tampa tavo kompanione. bet ne drauge, tavy dar per daug gyvybės, kad susitapatintum su tyla. čia nėra jų, esi tik tu ir nebėra grėsmės už ko nors užkliūti. nebėra didelių gyvenimų šalia, nebėra santykio, todėl niekas negali pasakyti, koks gyvenimas tavo – didelis ar mažas. ir sakai žmonėms, kad vienai tau gerai, čia tu nebijai, bet nežinau, ar pati tuo tiki. nerimas visada įsigėręs ląstelėse spaudžia – jei ne galvą, tai širdį, jei ne ją, tai gerklę.

jūs neliečiat vienas kito, švelniai prasilenkiat. bet gal tai ir yra baisiausia. ir aš nežinau, rašau tau ar sau.

viskas paprasta

jums paprasta šnekėti, kad laimė priklauso nuo nusiteikimo, nuo požiūrio. paprasta sakyti, kai jums užtenka naujo lūpdažio rudeniui ar ilgesnio miego tam, kad viskas būtų gerai. kai užtenka, kad atrašytų tas, kuris patinka ar kad mama nerėktų. paprasta, kai paprasti dalykai sukelia paprastus jausmus – paprastą, primityvų džiaugsmą. dieve, kaip aš pasiilgau to jausmo. kai viskas buvo nekomplikuota. kai man užteko saulės iš už debesies krašto, naujos geros knygos ir galimybės išvažiuoti į kelionę. aš pamiršau, koks jausmas nemiegoti visą naktį, nes negali atsitraukti nuo tokios geros knygos, koks jausmas neužmigti, nes labai lauki rytojaus, kai susitiksi su draugais. aš per gerai žinau, koks jausmas iki kruvinų sielos krumplių muštis su savomis mintimis, neužmigti, nes bijai, kad rytoj vėl atsikelsi.

pasiilgau primityvios šešių spalvų paletės – čia džiaugsmas, čia liūdesys, čia baimė... tai tapo priklausomybe, kasdien atrasti po naują spalvą – čia neviltis, sumišusi su pasididžiavimu, čia savigrauža su altruizmu ir pesimizmu... bet kasdien reikia vis didesnės kainos vis didesnei dozei, nes vakar dienos spalva per silpna, ji nebepatenkina.

ką daryti, kai paprastų jausmų nepavyksta taip paprastai paimti ir susikurti, kai nepavyksta paprasčiausiai priversti jų atsirasti? kai dirbtinumas nesuveikia net paprastumui? kai reikia tiek daug, kad patirtum penkias sekundes tyro džiaugsmo?

grįžk į realų pasaulį

ar nukreiptum akis į šalį, jei suklupčiau vidury gatvės ir pradėčiau rėkti? taip lyg plyštų mano širdis? manau, kad nukreiptum. aš irgi nukreipčiau tavo vietoje. visi mes nukreiptume. jei kas nors paklaustų, kodėl neatsiliepei vakar popiet, ar pasakytum, kad tada sėdėjai psichiatro kabinete, o jis išrašinėjo tau vaistus, kad pagaliau pirmą kartą šį mėnesį naktį miegotum ilgiau, nei dvi valandas? „žiūrėjau filmą, negirdėjau, kai skambinai“ – suveltum ką nors panašaus. juk neįsivaizduoji savęs sakančio „vakar pagalvojau, kad nežinau, dėl ko gyvenu, ir man pasidarė labai baisu“ lygiai taip pat užtikrintai, kaip „vakar pasidariau lazanijos, bet ji neišėjo tokia skani, kokios tikėjausi.“

turim rūšiuoti tai, ką galim parodyti pasauliui, ir ko „nevalia“. yra gražūs dalykai, kuriais galim dalintis su visais – šypsena, džiaugsmas, sėkmė, bet niekas nenori matyti mūsų tamsių pusių. niekas nenori matyti baimių, panikos, juodų minčių, didelių ir per didelių klausimų, nes visa tai yra taip pavojingai arti baisios tiesos. todėl kai ims ašaroti tavo akys, aš tau padėsiu – apsimesiu, kad nieko nemačiau, o tu nenuvilk manęs ir susiimk, nes mieliau klausysiu nerūpestingų pasakojimų apie naujus džinsus, nei kartu su tavim bandysiu atsakyti į atsakymų neturinčius klausimus.

kartais panika mane dusina, aš taip bijau. ima atrodyti, kad gyvenu kažkokiam lėlių namelyje, kur šeimos tobulos, indai visada švarūs, ant drabužių niekada neatsiranda suglamžymų, o visos akys stiklinės ir viduriai tušti. pasijuntu vėl tarp žemės ir dangaus ir nežinau, kuris kurioj pusėj. ar jie visi nenormalūs ar aš nenormali? aš nežinau, kas tikra, nežinau, kas normalu. bet žinau, kad nei vienas nežinom ir kad mes visi nesveiki. o apsimetinėjimas, kad yra kitaip nieko nepakeičia.

dar žinau, kad galėtum nuplauti savo purviną sąžinę, jei neužmerktum akių prieš ženklus - akivaizdžius, spiegiančius tau į veidą – ir pagaliau išstenėtum „ar tau viskas gerai?“ tikrai yra žmogus šalia tavęs, kuris eina iš proto laukdamas, kol kas nors to paklaus.

- grįžk į realų pasaulį.

- nenoriu. geriau nusižudysiu mintyse.

prisilietimas

garsiai šąla
kraujas tarp
raktikaulių,
sugavęs mano
švelnų prisilietimą.
oda pašiurpus
tyliai surinka
"tik nepaleisk"

kartais nesuprantu, kokia kryptimi teka mano kraujas

I do not have writer's block my writer just hates the clock
It will not let me sleep I guess I'll sleep when I'm dead
And sometimes death seems better than the migraine in my head

aš, pasižadėjusi sau - jau septynioliktą kartą - elgtis kaip žmogus - nesakau, kad normalus, bet bent žmogus - tą patį vakarą nueisiu gulti ketvirtą ryto, o atsikėlusi pirmą popiet vėl lyg niekur nieko apsikabinsiu savo demonus, tuos, kuriuos vakar jau paskutinį kartą ir su visam išvariau. priminsiu sau, kad degsiu pragare, bet šituose žodžiuose girdėsiu dar daugiau pasididžiavimo, nei vakar - nes ko nepakeisi (nes nenori pakeisti), su tuo susigyvensi. užsispyręs ožys, kuriam patinka būti užsispyrusiu ožiu.

vakar mano mėgstamiausia spalva buvo juoda, šiandien rožinė, bet aš niekada negaliu būti tikra, kad po penkių minučių negulėsiu ant žemės ir žiūrėdama tuščiu žvilgsniu į lubas nenorėsiu visiškai tyrai nieko (ir vėl), net jei dabar mano nuotaika tinkama dešimties kilometrų pasibėgiojimui.

ne, aš nesu ūmi, hormonais varoma kalė. stabiliai nesiveliu į bendras dramas ir nesigilinu į tai, ką kiti galvoja apie mane. todėl stabiliai lieku nuošaly, stabiliai viena, bet nesakyčiau, kad stabili. man rūpi, kaip pati save suprantu. kitais žodžiais - aš kalė savęs mėsinėjime. patyrusi, tokia, kuriai niekada negana. vakar aš buvau pasiruošusi nuversti viską, kas įsisenėję, pakeisti nepakeičiamą, nes aš kuriu meną. šiandien absurdiškas juokas prasiskverbia laukan, nes kas man leido nuspręsti, kad aš menininkė, o tas šlamštas, kuriuo užsiimu - kažko vertas ir dar (!) menas.

aš sėdėjau su jais visais, šnekančiais temomis, kurios manęs nedomina, ir galvodama, kad manęs niekas su jais nesieja, jaučiausi tokia žvėriškai vieniša. aš norėjau staugti ir buvau įsitikinusi, kad niekas net nekrūptelėtų - nes aš viena, o gal tas pigus angliškas repas apie pinigus paleistas per garsiai. ryte atsibudom tryse ir taip džiaugėmės, kad tik tryse ir jau nebelijo. kai ėjau namo, saulė jau švietė, o per kelią perbėgo du kaimo šunys ir pasijutau tokia vieniša - tokia viena, kad galėčiau dainuoti visam pasauliui dėl tokios laimės.

aš sužalota, aš turiu daug gilių randų ir šiurkščią odą. viską taip sudraskytą. kai odą įpjauni, nauja atauga storesnė ir kietesnė - gal dėl to aš vis dar stoviu ant kojų. žinau, kad įsibrėšiu dar ne kartą, ir viskas lyg žaidimas: kiek giliai reikia įpjauti, kad subyrėčiau ir kam teks tokia garbė? juokiuosi nakčiai, verkiu dienai.

vis žiūriu į juos, šlykščiuosi, bet vis tiek būnu kartu, pati nesuprasdama - paskutinių vilties trupinių verčiama? vis su kitais, vis su naujais, bet iš tos pačios pilkos masės ir keliančiais tą patį šleikštulį. bet man kitą rytą jau bus pabodę gilintis ir atsigulę ant pripučiamo čiužinio plūduriuosim Nemuno vandeny kepinami saulės. grįšim į krantą laimingi, tada kažkas pasakys "einam žaist kortom, išgersim" ir man trūks tiek nedaug, va tik tiek, kad pasiųsčiau visus prieš tai paaiškinusi, kad iš jų neišeis nieko daugiau, nei dar kelios kokybiškos kopijos prototipo masinei gamybai.

aš tragikomedijos pjesė, prie ryškių šviesų pilna išraiškingų garsų ir vaizdų, o tamsoje teliekanti krūva juodo ant balto. tik kasdien apšvietimas kitas ir aš iš naujo pakylu tam, kad klaidžiočiau, o paskui susmegčiau atgal. cha, aš kaip Twenty One Pilots daina - mano melodija linksma, bet žodžiai slegiantys.

bet galbūt ne čia esmė. viskas laikina. po pakylimų ateis nusileidimai, o tada - vėl pakylimai ir aš iškęsiu vis daugiau ir daugiau, nors ir galvodama, kad "čia jau turėjo būti dugnas". klijuodama pleistrus ant įtrūkimų nebegalvosiu, kad skauda, o galvosiu, kad kraujo spalva gražaus nenusakomo raudonio, arba šita mėlynė primena galaktiką. nes aš esu chaosas. aš esu chaosas, kurio visa širdimi nekenčiu ir bandau išrauti su visomis šaknimis, bet tos šaknys visur ir aš žaloju save. aš esu chaosas, kurį myliu kiekviena savo ląstele. chaosas, kurį taip gerai pažįstu ir apginu nuo bet ko.

ir aš nežinau jokios kitos jėgos, tokios stiprios, kad palaikytų gyvybę taip svaiginančiai, kaip šitas chaosas.

iš pokalbių #4

- o, kiek marių gėrybių už staniko.
- nėra dėlių?
- blemba, rimtai reikia apsižiūrėt, paskui papus išsiurbs, bus problemų.

*ryte randa didelį guzą ant kojos*
- aš jaučiuosi pranašesnė. jaučiuosi dievo pažymėta. nes turiu trečią kelį.

*eina per ąžuolyną*
- kiek daug ąžuolų.

- mes atėjom prie visų, tai visi išėjo.
- gal ateinam iš naujo?

- jo balsas kaip nutrauktakiaušio. kaip iškastruoto.

- koks mano vardas?
- Edgardas.

*išsitraukia banko kortelę*
- padavėja, pasilenkit.

- aš jaučiuosi taip, kaip atrodau.
- o, blemba, rimtai taip blogai?

- leškutės trinasi.
- trinasi pasiutelės.

- kažin, kur raktai...
- raktai spynelėj. spynelėj raktai. raktai yra spynelėje. spynelėj raktus rastum. raktai spynelėj.
- o, žiūrėk, spynelėj buvo.

supratimai

pasikeičiau taip stipriai. skaitau įrašus dienorašty, darytus prieš vienerius metus – o tai tiek mažai – ir jaučiu tokius didelius skirtumus tarp tos manęs ir dabartinės manęs. pasirodo, oda gali būti dar storesnė, nei buvo prieš metus, ir aš ją užsiauginau. reikia vis stipresnių aplinkos drebėjimų, kad labai skaudžiai juos išgyvenčiau. išmokau pabūti viena. ir kad ir kaip skaudžiai vienatvė mokėtų mėsinėti mano vidurius, niekas kitas nemoka taip padėti mąstyti ir priversti suprasti. aš moku būti viena, net dabar žinau, kad esu viena ir skauda, bet nevaro taip iš proto, kaip varė anksčiau. tokie dalykai užgrūdina ir, nors gali palikti didelius randus – sakyčiau, jau paliko - vis tiek brandina. dabar mane sunkiau prajuokinti, bet nejaučiu jokios nuoskaudos. daugiau patyliu. bet jaučiuosi tik daugiau mačiusi, daugiau patyrusi. kad ir kokia to buvo kaina. žmonės, neperėję bent kiek šūdo, retai kada turi, ką papasakoti. o aš noriu turėti, ką papasakoti.

anksčiau galvojau, kad gyvenime renki viską po gabaliuką ir krauni viską į kuprinę. o gyvenimo pabaigoj turi pilną kuprinę – pažįstamų, mylimųjų, didelę šeimą, tikrus draugus. dabar supratau, kad per gyvenimą eidamas sustoji pakelėj pažaisti akmenėliais. pastumdai, pamėtai, pasijuoki kartu. bet turi numesti ir eiti toliau. nes, turbūt, viskas susiveda ne į sukauptų akmenų skaičių, bet į nueitą kelią. kažką pasitinki, kažką palieki. pradedi vienas ir baigi vienas. bet nematau tame nieko blogo. tik gyvenimo grožį – įvykius, su kuriais turi susitaikyti ir kuriuos turi išgyventi. ir viskas palieka žymę – pabaigoje tu visai kitoks, nei buvai pradžioje.

dar vienas verkšlenimas

aš pasimetusi, pasiklydusi, bet ne pametusi taką, o pametusi ribą tarp dangaus ir žemės. dabar atrodo, kad jau niekada nebepasieksiu nei vieno iš jų, amžinai sklandysiu tarpe ir negalėsiu nei gyventi, nei numirti. noriu pabėgt. tik dar nežinau, nuo ko – žmonių ar savęs. taip noriu prie jūros, taip nežmoniškai mane traukia. ir kai pasakau žodį „jūra“, įsivaizduoju audringą tamsų vandenį, vėjuotą paplūdimį, linguojančias žoles ir save. daugiau nieko. bet važiuoju į kalnus.

kartais sustingstu ir atsisuku. matau visuomenę besisukančią. jie juda, kruta, stovi kartu. jaučia kartu, nors taip izoliuotai vienas nuo kito. jaučia skirtingai, bet tame pačiame tinkle, kuriame sukasi. ir tada esu aš, stovinti šone ir stebinti, neįsivaizduojanti, kaip patekti į tą tinklą ir labai abejojanti, ar iš viso to nori.

jei pasakyčiau, kad jie verčia mane būti tuo, kuo nesu, ar parodyčiau, kad esu silpnas žmogus? vienaip ar kitaip, man nesvarbu. man nerūpi jų nuomonė, bet nepriversiu niekieno pasakoti apie tai, kada paskutinį kartą jautėsi laisvi arba ką jaučia pakilę į kalno viršūnę, jei jie mieliau pasakoja apie tai, kokią suknelę norėjo vilktis, bet neapsivilko.

viskas beprotiškai sukasi ir niekada nenustos. prakeiktas amžino veikimo variklis. žmogus pasako kelis sakinius ir man prieš akis išsivynioja jo ateitis – pirma mašina, studijos, pirmas darbas, pirmas vaikas, pensija ir laidotuvės. ir turbūt nėra nieko, dėl ko labiau savęs nekęsčiau, kaip tos vizijos. „blemba, kas vasarą nešioja juodas pėdkelnes po šortais...“, „kaip tu čia taip negražiai, juk jis vyresnis už tave žmogus“. aš nesu tokia susireikšminusi, filosofė menininkė, kad sakyčiau, kad apie kasdienius dalykus išrinktieji nešneka, bet, po velnių, tai yra visas jų gyvenimas. žmonės susigadina nervus dėl neplautų grindų, jie linksminasi gerdami alų savaitgaliais prie ežero ir tyčiodamiesi iš pankų, auklėja savo vaikus rodydami rusiškus serialus, po pietų gerdami kavą tas penkiolika minučių išnaudoja taip, kad spėtų apkalbėti kuo daugiau. bet net nepastebi, kai vaikas namo grįžta paniuręs, nepastebi, kai sutuoktinio akys vis gęsta ir gęsta.

kartais man atrodo, kad šitoje visuomenėje žmogumi gali būti tada, kai uždarai visas duris ir niekas tavęs nemato. tada gauni minutę kitą – nuoširdžiai pasijuokti, nuoširdžiai pasidžiaugti ir patrankyti sieną kumščiais. o tada turi grįžti ir prisitaikyti – niekam nieko nesakyti, nes tai nėra natūralu, būti tokiu, kokiu turi būti ir nesusireikšminti. nes dabar jausti yra lygu susireikšminti.

iš pokalbių #3

šį kartą teko atmesti daug pošlų prikolų ir tokių, kuriuose aštuonesdešimt procentų žodžių - keiksmažodžiai. kartais aš tikrai stebiuos, kokių nesąmonių galima prisimąstyt laiką leidžiant su tam tikrais žmonėmis.

- manęs nėra nei vienoj bendroj nuotraukoj...
- nu nes tu gėrei.

- mano batarėja nenumaldomai senka.

- pone vairuotojau, kada jūs teises išsilaikėt?
- rytoj.

- va tau sinagoga, tik tiek, kad cerkvė.

*Grūto parke mokytojas rodo kilkę lėkštėje*:
- ...va, taip būdavo ir šimtas gramų degtinės šalia...
- o kur?

- bėgom nuo vilko, užšokom ant vilko.

- įkandau, kaip ir norėjai.

*svajingai žiūri į už namo rūkančius berniukus*:
- o kas jeigu taip ateini, ir sakai, uoj aš ne ten pataikiau, galiu pastovėt?

- kas nori deserto?
- o kokių yra desertų?
- ne, ne, nebus jokių desertų.

*muziejuje*
- ...tais laikais grindų nebuvo...

*Grūto parke stovi sovietinės eigulių būdelės, iš kurių groja sovietinė muzika*
- jie klausėsi muzikos, kad niekas negirdėtų, kaip jie tūno.

ir vėl iš naujo

tu man sakei, kad per ryškiai reiškiu emocijas. kad per daug keikiuosi ir per daug dalykų išvadinu šūdais. tu keistai į mane žiūrėjai ir negalėjai suprasti, ar aš rimtai, kai mojavau pirštu prieš ekraną ir sakiau: „žiūrėk, žiūrėk, kaip gražiai šito filmo scenų spalvos dera prie emocijos, kurią nori perteikti! pažiūrėk, kaip ritmingai keičiasi kadrai, visai pagal muziką!“. galvojai, kad vėl tyčiojuosi. o ir šiaip, kaip normalus žmogus gali tokius dalykus sureikšminti. žiovavai, kol pasakojau apie Bukovskį ir „Skrydį virš gegutės lizdo“. paskui susiėmei ir atidžiai klausei, bet ne, po to vėl nukreipei į žvilgsnį ir dar kartą nusižiovavai. nustojau pasakoti, o tu tik po kelių sekundžių supratai, kad nutilau ir nusišypsojęs paklausei, ko noriu vakarienei. tu nesupratai, kodėl nežiūriu televizoriaus. eurovizijos ar futbolo. aš miegodavau ant stogo naktį, nes kambary buvo nepakenčiamai karšta. tu nupirkai kondicionierių ir nesupratai, kur dingo mano entuziazmas. aš užsidegdavau važiuoti kur nors, nueiti kur nors, o tu atsisėsdavai ir apsvarstydavai „visus galimus šio sprendimo trūkumus“. padarydavai vangią išvadą, kad neverta ir pasiūlydavai užsisakyt picą. žiūrėdavai į mane piešiančią susiraukęs. Kaip į nesuprantamą, svetimą ir pavojingą būtybę. sakei, kad nesupranti, kam tai darau, vis tiek popieriai ir drobės tik kaupiasi pasieny ir renka dulkes. sėdėdavai ir žaisdavai su telefonu. nepakeldamas akių nuo ekrano pasakydavai, kad mažiau jaudinčiausi dėl tų juodaodžių šaudynių Amerikoj. tai vis tiek tolimas pasaulis.

o many tuo metu po truputį budo tas pats jausmas, kurį jau buvau užmiršusi – noras palikti viską taip, kaip yra ir dingti. nepalietus nieko palikti viską. kad viskas, kuo gyvenčiau būtų taip paprasta ir miela: kad galėčiau skrosti orą ištiesus rankas ir žvelgdama į rausvą dangų nieko negalvočiau, kad maudyčiausi po atviru dangum kasdien (ar bent porą kartų per savaitę), kad nebūčiau priklausoma nuo daiktų – telefonų, kompiuterių, pinigų, madingų drabužių, modernios aparatūros, žvilgančių instrumentų. kad nebūčiau priklausoma nuo prisiminimų. kad galėčiau gerti į save viską ir šnekėtis su kiekvienu, sutiktu gatvėj. bet šį kartą bėgsiu viena, nes su žmonėmis aš taip ir neišmokau elgtis. 

žodžiai, likę iš pavasario

dieną viskas būna taip nesvarbu ir iš esmės gera, bet tuo pačiu šiek tiek irzlu. o grįžus namo taip bloga, taip negera, nes tas irzulys užgožia viską. nes aš nebūnu pirmoje vietoje, nebūnu planas A.

kaip gražiai čiulba paukščiai naktį. kai mašinų nebesigirdi ir keli nedideli terasos šviestuvai skleidžia blankius spindulius, kurie beviltiškai pasiklysta gilioj juodoj nakty ir susipina su paukščių giesmių aido nuotrupom. nakty, gilioj ir juodoj kaip mano paakiai.

mama man sakė, kad sesė neturi klasėj draugų, ir kad greičiausiai dėl to nenori į mokyklą. aš pamatau ją besijuokiančią, bedainuojančią ir man taip skauda, taip skauda, nes aš prisimenu visus tuos kartus, kai mane atstumdavo daržely, kai mane išjuokdavo vidurinėj dėl dalykų, kurie tiesiog nuoširdžiai mane džiugindavo ir linksmindavo, ir kaip aš galiausiai užsiauginau odą – storą, grubią, tamsią, kietą ir išdžiūvusią. aš žiūriu į ją ir noriu apkabint, taip stipriai, ir nepaleist, nes ji to nenusipelnė, ji to nenusipelnė, po velnių.

sapnuoju sapnus, kurie mane kankina. jie ilgesni, nei naktis, jie per ilgi. aš bėgioju, vejuosi, mane vejasi, aš apsaugau visus, kuriuos turiu, išdegusioj dykumoj įdedu visas pastangas, daugiau, nei galiu, tam, kad pasiekčiau nežinomą tikslą. bet mane nušauna ir aš pabundu lovoje aukštielninka, įsitempusiais raumenimis ir maudžiančia krūtine.

tiek gražių akimirkų būna, tiek gražių... kai nuoširdžiai gera. išmokau jomis džiaugtis. nebegalvoju, kaip jas įamžint, ar kad jos baigsis, aš pagaliau jas išjaučiu iki galo ir pasimėgauju. kad ir kaip dieną bebūtų gera, kad ir kaip viskas stotų į vietas, vakaras vis tiek ateina. trys savaitės apverktų vakarų ir naktų, keikiant save už ištižėliškumą, keikiant žmones už jų kvailumą, keikiant dievą, kuriuo netikiu ir galiausiai keikiant save už tai, kad viską apsunkinu.

užmiegu apsikabinusi pagalvę ir įsivaizduodama apkabinimą, kurio laukiu taip seniai. laukiu beviltiškai ištiesusi rankas, bet nesiruošianti niekieno prašyti malonės. apseisiu, numosiu ranka, nusišypsosiu, patylėsiu. gyvenimas toks gražus. o vakaras vėl ateis.

neseniai supratau, kad taip ir nesu su niekuo tikrai šnekėjusi. nesu išpylus širdies. nesusireikšminu tiek, kad įsivaizduočiau, kad kažkam galėtų iš tikrųjų rūpėti tai, kas dedasi mano galvoj ir kaip aš jaučiuosi. ne kaip menas, ne kaip vakaro skaitinėliai. ne, ta tikra, deginanti širdies į širdį, nuogų, trintis.

neužtenka prisigert, neužtenka prisirūkyt. aš to jau net nebenoriu. kas iš to. būna linksma man dieną ir be to. o vakaras vis tiek neišvengiamai ateina. ir vėl aš parimus į terasos duris klausausi paukščių.

aš gimiau suaugusiu žmogumi. tik širdis mano vis dar vaiko. cha, kaži, ar ilgam. „juk tu jau suaugęs žmogus, su tavim galima kaip su suaugusiu“. ar aš turėjau pasirinkimą?

aš taip ir nesulaukiau savo eilės. kokia nekantri. juk nereikia prisirišti prie žmogaus, po velnių, nereikia prisirišti prie žmogaus. tu tik dar viena vidutinybė, eilinis taškelis, nereiškiantis nieko. gyvensi, dirbsi ir mirsi, bet „Kovos klubą“ ir toliau gali vadinti savo mėgstamiausiu filmu.

o aš klausysiuos paukščių nakty ir galvosiu, kaip ištrinsiu visus vardus ir veidus sau iš galvos, kaip ištrinsiu visus prisiminimus, visus jausmus ir kartu – įsipareigojimus, kurie mane smaugia. ir liksiu viena su paukščiais, nes nereikia, žmogau, prisirišti prie žmogaus.

ishsigimimu cronicos

trippin'u, nors mano plaučiai nėra santykiavę su marihuana.

dar ne.

lyg erdvę išskirstytum sluoksniais, suskaidytum dimensijomis

ir paspaudus trikampėlį galva nusprogtų, nes

kiekvienam sluoksny veiksmas suktųsi truputį greičiau,

truputį lėčiau,

truputį ne taip,

truputį kitaip.

jausmą, kuris šiandien įdūrė man sėdint dvokiančiame autobuse

su dideliu šakočiu pašonėje,

prieš šešiasdešimt tris su puse savaitės 

mačiau kaip viziją ir žinojau, kad kada nors patirsiu tai kaip dežavu.

visi pasaulio nagasakiai ir hirošimos sprogsta kas keturiasdešimt septynias sekundes,

bet šitie "Mažyliai" ir "Dručkiai", išprievartauti asinchronizmų,

glosto man odą dar dažniau.

čia ne prakeiktas penki d filmas

savaitgalį su savo apsisnarglėjusiu penkiamečiu ir celiulitine vidutinio amžiaus moterim
Megoj.
čia daugiau d, nei visam pasauly d.
pripieškit šizofreniją, depresiją, dėmesio trūkumą, anoreksiją, psichozę.
nepataikėt. koks atsakymas?
nesakysiu.

patarimai

patarimai:
pirma: pasitikėk savimi. nebijok, tai tik penkios minutės viešosios kalbos. niekas tau netrukdys kalbėti, vertintojai maloniai išklausys.
antra: atkreipk dėmesį į intonaciją.
trečia: kalbėk įtaigiai - naudok rankų gestus, palaikyk akių kontaktą.


renku po gabalėlį.
- šiandien po pamokų važiuoju į miestą. ruošeisi vakar fizikai? - manęs klausia.
pasitikėjimas savimi.
- aha. dar skaičiau "Saulėtas dienas". kažkokia neškėmiška.
- mhm.

nei vienas nėra pilnas. bet dialogų nuotrupos, į kurias jie sudeda viską, ką sugeba, gali sulipti į kažką, kas atsistoja šalia manęs. iškyla kaip frankenšteinas. viskas, ko gali reikėti - pamąstymai apie užrašus tualete ant sienų, pasvajojimai, kaip reikia vaikino, paskui drąsios kalbos, kad visai nereikia, dar gilūs pokalbiai apie tai, kad negalima apie žmogų spręsti iš išvaizdos (labai gilu, bet kažkaip paprasčiau, kai pereina prie praktikos. rezultatai paprastai ne tokie, kokių reikėtų tikėtis), prisiminimai iš balių (nesakau, kad blogai, būna linksma). tobulas derinys.

gnybtas prie teigiamo poliaus. gnybtas prie neigiamo. bam. nieko.

neatgija.

kalbu su žmonėm ir jie po truputį atsiveria. kai matau beveik viską, būnu praskleidusi savo tik vieną kampą. visada tą patį, kiekvienam tą patį. ir visi jie patiki mano kauke, o aš jų - nei vieno. akivaizdžiai meluoju, kad būtų linksma, apsimetu ir vaidinu, ir įtikinu taip lengvai, kad visai nepasilinksminu. jie galvoja, kad mane pažįsta, o man jie tik triušiai. su giliais pokalbiais, žinoma. skandinu ar mane skandina? niurkdomės dviese ir nei vienas nesugeba žmoniškai paskęsti? o gal pabandyti sujungti gnybtus vandeny?

pabandysiu su intonacija.
- ko jau ko, o chemijos tai nekenčiu. 
- jooo, velniop chemiją!
- dar nekenčiu netikrų žmonių.
- mhm.

savo kalbėjimo įskaitos juodraščius ir švaraščius jau išmečiau. bet gyvenimiški patarimai ant kampo nesimėto - reikia rinkti, reikia gilintis.

ir su gestais galiu pabandyti: imu ir badau savo spygliais, iš pradžių švelniai perbraukiu per žandą - ei, man kartais patinka klausyti, ką sako mokytoja; tada pabrūžinu per alkūnę - ei, noriu nusigert, girdi, nusigert; dar įduriu tarp šonkaulių - ei, o, kas, jei neskusiu nei vieno kūno plaukelio, būsiu tikras dievo švenčiausio kūrinys, ei, kas tada? pabaigai suvarau riebų spyglį į tarpuakį - yolo!
- ar tu ką tik pasakei yolo?

man šitie patarimai per sudėtingi. nesugebėjau perprast, nesugebėjau panaudoti praktiškai. turbūt, negausiu maksimalaus įvertinimo.

gal kada nors, kai būsiu išsilavinusi, protinga moteris su protingu vyru ir protingais vaikais, suprasiu kokį patarimėlį, kuris įtikins mane, kad visas supratimas ir pripažinimas, kurio man reikia - baltos tylos, prasmirdusios dar šlapioje pavasarinėje žolėje.

linksma

mama išvadino mane apsikuitusia ir liepė nebemalt šūdo kai pareiškiau, kad prie Velykų stalo sėdėsiu su treningu. pasiteisinimas "šitas treningas išeiginis" irgi nepadėjo. man sakė, kad keiktis negražu ir negražu pastoviai visiem rodyt fakus. bet man vis tiek linksma. mano veidas vienas didelis spuogas, bet aš nesidažysiu. nes nusprendžiau, kad apseisiu. su makiažu aš atrodau sau absurdiškai. man linksma ir be jo. paskutiniu metu daugiau laiko leidžiu viena. man ir nėra būtinybės kitaip. linksma man ir vienai. bet praėjusias dvi naktis miegojau ne namie. basčiausi tarp Kauno ir Vilniaus. buvo linksma, nors vienu metu tyliai vaikščiojom per sniegą, o kitą kartą pusę šešių ryto apsikabinę nagrinėjom draugystės reikalus garsioj muzikoj ir visiškai nusišnekėjom.

man liūdna, kai pajuntu į sprandą kvėpuojančią grėsmę, kad gal niekada nesukursiu nieko, kas turėtų išliekamą vertę. kai pasijuntu taip, lyg jau septyniolika metų kasčiausi vienoje vietoje. bėgčiau ir niekur nenubėgčiau. kai pradedu bijoti, kad aš nepakankamai gerai - nepakankamai gerai rašau, nepakankamai gerai fotografuoju, filmuoju, piešiu, groju, bendrauju, mokausi ir iš viso būnu.

bet tulpės dygsta lauke šalia visą žiemą pragulėjusio tuščio jogurto indelio tarp geltonų žolių. saulė šviečia, tada nebešviečia ir man linksma. gal vis dėlto užsivilksiu kokią suknelę, kad močiutės nepykdyčiau ir derėčiau prie margų kiaušinių, bet keiksiuos toliau ir fakus rodysiu. gal aš ir nesukursiu nieko reikšmingo. bet vis tiek kursiu. nesustosiu. nebent norėsiu, jei norėsiu, tai tada sustosiu. bet dabar nenoriu. ir man linksma.

chaosas

"Koks gyvenimas gražus"

taip. jis žiauriai gražus. kad ir kaip naiviai skambėtų. gražus savo įvairove, gąsdinančiai gražus - čia žmonės išgyvena didžiausias katastrofas, čia miršta nuo uodo įkandimo. kartais, kai atrodo, kad neįmanoma, viskas pasiekia dar didesnį absurdą. ir viskas verda, verda, verda...

tfu. kas aš, kad čia apie gyvenimą šnekėčiau.

bet pašnekėsiu apie chaosą. noriu chaoso. chaosas jau many - mano pakylimai ir nuolydžiai ne šiaip duobės, o Himalajų viršūnės ir Marianų įduba. mano džiaugsmas didžiulis, o skausmas - gilus. ir man gerai. nes aš jaučiu, daug ir stipriai. dar neužmigau.

bet chaoso noriu ir išorėj. noriu, kad mane išspirtų iš komforto zonos. ir, žinau, gailėsiuos šitų žodžių kurį laiką, bet man bus tik į gerą. tik kai kažkas yra ne taip, kažkas spaudžia ir trukdo galiu būti produktyvi. o tas kažkas būna įvairių formų - kartais tai tiesiog laiko baimė sėdint namie, o kartais tai tas nepatogumas, kai esu priversta bendrauti su žmonėmis, kurių nepažįstu arba kurie man nepatinka. bet tada, nors strese, mano galva dirba taip gaiviai ir stipriai. aš patikrinu savo įsitikinimus.

noriu chaoso. nesusipratimų, juoko, gilaus atsipalaidavimo ir visiško nerūpestingumo - kas ką galvoja ir kas ką daro. noriu drąsos ir keistenybių. tokių dalykų, kai turi klausti savęs, ar tai normalu? ir atsakymą gauti - ne, ir nereikia, kad būtų.

noriu chaoso. aš idealų pilna, jauna perfekcionistiška siela. tokia noriu būti ir tada, kai sueis devyniasdešimt. gal chaosas ir gyvenimas - tai tas pats?

tegul

- mokytoja, o tai kaip čia suprast "Parašyti rašinį"?
- nu, imi ir rašai rašinį,
- o tai čia sakiniais?


- Van Gogas nusiuntė savo ausį Gogenui, nes jie buvo priešininkai.
- o tai kodėl jis nusiuntė?


- Algirdai, šarap.


anksčiau debilai mane pykdė. labai nuoširdžiai siutino, ir aš nesupratau, kaip, po velnių, smegenų naudingumo koeficientas gali būti minusinis. atrodė, imsiu ir išvalysiu visų galvas nuo to mėšlo ir įpūsiu kokių genialių minčių. žmogaus prigimtis gera, tik jis arba ją sugadina, arba išsaugo. gal galima sugadintą atstatyti? neturėtų būti taip sunku. aš laukiu jūsų - pereikit savo brendimo fazes greičiau ir judam toliau, į protingus žmones.

bet dabar man atrodo, kad jie toliau neis. jie yra ten, kur yra, ir čia yra jų paskutinė stotelė - bukumo, siauro požiūrio, naivumo ir beprasmybės pilys. gal jie grįš kelis žingsnius atgal, gal jų pilys keis pavidalus į rūmus ar brangius namus, bet jie visada dieną baigs toje pačioje stotelėje.

velniop.

pykti visada lengviau, nei išlikti ramiam ir tiesiog nesigilinti. užtenka savęs paklausti, ar jie visi yra svarbūs. turbūt, nesvarbus nei vienas šiam pasauly. bet mums gali būti tiesiog giliai nusišikt ant jų visų. jų siaubingos dilemos dėl snapchato nuotraukos ar nelaimingų meilių mūsų neliečia. iš tam tikro požiūrio kampo, netgi galima įžvelgti grožį jų mažuose rateliuose, kuriuose jie sukasi. kaip grožiesi naiviu vaiko džiaugsmu šeriant antis, taip gali džiaugtis rimtais debilo gyvenimo sprendimais.

saulėlydis dega mano akyse, vėjas atneša pavasario šilumą, jūros vanduo skalauja plaukus. tai vyksta. kai pasakau tai, tai vyksta, bet jei nepasakyčiau, vis tiek vyktų. o jei kas nors man pasakytų, kad visa tai negražu, man vis tiek būtų gražu. manau, čia ir esmė.

tam, kad aš eičiau toliau, man nereikia jų - nė vieno iš jų masės. aš esu aš ir mano galutinė stotelė dar labai toli. ir saulė man švies net ir tada, kai nenorėsiu.

rajono legenda #1

Nauji metai. sausio pirmosios dienos ketvirta ryto. kiemas pilnas sniego ir šalta, bet sausa ir šviesu nuo žibintų šviesų, atsispindinčių nuo sniego, todėl būti malonu. keistai svaigina - nuo miego noro, nuovargio, linksmumo, tamsos, šalčio ir dar šio bei to.

stovėjom kiemo kampe, išmynėm ratelį ir tūpčiojom. jei kam kiltų klausimų - vėdinom smegenis. o iš tikrųjų stovėjom dideliam minkštų garų debesy ir kvepėjo kažkokiom uogom. supomės ant supynių. išdūsavom garus.

tada sumąsčiau:
- sušokam valsą.
ir nekilo klausimų. jokio gilinimosi - imi ir darai, be klausimų, nes smagu.

taigi, ėmėm šokt valsą jau po keturių ryto, pirmą metų dieną, lauke, prie kokių minus penkiolikos, debesy kvepiančių garų pagal šitą dainą.

aš manau, kad metai prasidėjo puikiai.

tokia būtų rajono legenda.

iš pokalbių #2

- įpilsiu tau elmenhorster sulčių į timbark stiklinę.


- po ilgų bemiegių nakčių ir didelių mąstynių...


- *kartojasi politinį žemėlapį* mm jungtiniai... būtent... nu, Amerika, žodžiu, Vašingtonas. Kambodža Pnompenis, būtent. Uganda... fu blet.


*nešu draugę ant pečių*
ji:
- jei mirsiu greityje, neliūdėkit, nes aš šypsojaus.


- tavo bairiai tokie mediniai, kad Algis nori juos išdrožinėt.


- aš tamsos riteris.
- nu nahui...


fizikos mokytojas: nemyžk ant fazės, o tai tapsi nevaisingu tarpais.


- kodėl žmogus šeštas?
- nu tikrai, nei du, nei dešimt.


- jau kas čia tikrai yra, tai ne internetas.


- purus purus kaip debesėlis, varškės sūrelis Pinas.
- čia nuo žodžio pina?


- bus balius, bus baliukas, džiaugsis mano...


- nėra to teksto milijono.


- tsitatos.


p.s. aš atsiprašau, kad jie visi tokie mediniai.

ištrauka #2

Tavo eisena keista. Tu judėjai ritmingai, bet ne muzikai. Šitame mėlio, oranžinių žibintų ir bespalvio grindinio spektaklyje tu buvai lyg dalis vaidinimo, o ne žiūrovas, kaip kad jaučiausi aš. Eidami nesišnekėjom, tu leidai man gerti visa, kas aplinkui, ir aš nebebuvau abejinga ir nesistengiau apsimesti tokia. Lyg būtum vaikas šito chaoso ir palaima būtų užpildžiusi tave, tu žinotum, kas, kaip ir kur nutiks, bet vis tiek sugebėtum nuoširdžiai nustebti ir džiaugtis kiekviena sekunde. Tavo energijos aš pavydėjau.

Pajutau iš nugaros švelniai pirmyn stumiančias rankas, į veidą staiga tvoskė šiluma, aštrus šviežio prakaito kvapas, trūkinėjantys išderintos gitaros patikrinimo garsai, didžiulė masė nesiliaujančių pašnekesių, ir štai aš kažkokiame prirūkytame, nedideliame bare. Nesitarę ir net nedvejoję abu pasirinkom tą patį staliuką kampe – dviems žmonėms, pigiomis kėdėmis, kaip ir visoje patalpoje, bet tokioje vietoje, kad mus mažai kas matytų, o patys galėtumėm stebėti beveik visą salę. 

Atsisėsti ir pailsėti po visos dienos ėjimo tikrai buvo malonu. Šonuose dilgčiojo skaudantys šonkauliai ir priminė kietą žemę, ant kurios praėjusią naktį miegojau. Sėdėjom ir tylėjom, bet tyla visai nebuvo nejauki. Kol aš atsargiai bandžiau apsiprasti su nepažįstama vieta ir mąsčiau, ką mes čia darom, tu mėgavaisi viskuo, pradedant barzdotu barmenu su rankšluosčiu ant peties, baigiant taukuotu staliuko paviršiumi. Tavo sidabrinės akys lakstė po visą erdvę spindėdamos kaip niekad, springstančios gyvybe. Nuo lubų kabėjo platūs, niekada švaraus skuduro neregėję šviestuvai ir skleidė švelnią oranžinę šviesą. Ji krito tau į akis, bet buvo per blanki, kad priverstų aklinai juodus vyzdžius susitraukti, ji krito į sidabrines tavo raineles išmėtydama veidrodinius atspindžius visur aplinkui. Viena nedidelė vaivorykštė įkrito man į akį ir pradėjo niežėti. Patryniau akis ir jutau, kaip jos rausta.

                

Tu kažką pasakei, bet garsas pasiklydo baro triukšme ir nepasiekė manęs, aš tik nevykusiai išsviepiau ir užsimerkiau, o tu nebesivarginai pakartoti. Pakilai ir nuėjęs prie baro ėmei bendrauti su visais iš eilės. Tikriausiai, čia tave pažinojo visi. Kažkas sudilgčiojo many.

Čia aš užčiuopiau laikinumą. Aš girdėjau kiekvienos susigrūdusios būtybės sielos kauksmus, aš jutau, kokie vieniši čia žmonės. Jie visi taip beviltiškai glaudėsi vienas prie kito, vaikinai tvirtomis rankomis apglėbdavo lieknus merginų kūnus, vyresnių vyrų rankos iššokusiomis venomis šventvagiškai kildavo jaunų mergaičių nuogomis šlaunimis, girti vieniši studentai susikabinę rankomis šaukdavo, kad porų jiems ir nereikia, o po penkių minučių apsiglėbę verkdavo vienas kitam apie savo vienatvę. Visi jie buvo tokie fiziškai artimi, bet tokie vienas nuo kito nutolę. Stengiausi būti atsargi, galvojau, kaip vėliau reikės neužkliūti už jų visų minčių, kurias jie laikė siūlais pririšę sau už ausų ir leisdami joms sklandyti aukštai, virš galvų, virš stogo, virš debesų ir taip toil vieni nuo kitų. Jie visi bandė įsiteigti, kad turi sielą suprantantį ir papildantį draugą, kad juos sieja tikras ryšys, bet visi puikiai suprato, kad meluoja patys sau. Bet visi jie turėjo kažką bendra – jie kvėpavo tik šia sekunde. Visi žinojo, kad kartu jie tik dabar, kad daugiau niekada gyvenime visi tie patys žmonės nesusirinks į vieną ir tą pačią patalpą, niekada daugiau netriukšmaus, kurdami bendrą sumaištį. Bijojo sau pripažinti, bet žinojo, kad ir tie “sielas papildantys draugai, su kuriais sieja bendras ryšys” tokie atrodo tik dabar, o iš tiesų tėra eiliniai praeiviai, tik bendri keliai susikirto šiam vakarui, gal savaitei, gal metams, bet anksčiau ar vėliau visi išsiskirs. Niekas neėmė to į širdį, nes ten tai jau nebūtų tilpę. Vienatvė kasdien buvo su jais. Tik skirtingų atspalvių, bet visada šalia.

Gitaros griaudėjo, bosai drebino mūsų trachėjas, sukeldami kažkokį sinchronišką susijaudinimą. Pagalvojau, kad rytoj dar mirti nenorėčiau.

norėjau mokytis prancūzų, o ne rusų

nagrinėjom Eugenijų Oneginą. Tatjanos laišką jam, jei konkrečiai. nedaug trūko, kad alkūnė nuslystų ir trenkčiau veidu į stalą. buvom transe. tragiškai nuobodu. bet tą laišką, pilną "sapnuoju tave" ir "tu man vaideniesi", perskaitėm.

ir tada mokytoja paklausė, ar mergaitės rašytų tokį laišką su tokiais prisipažinimais ir kaip reaguotų berniukai, gavę tokį laišką. visi pabudo. "o, va, čia mano sritis. čia galiu pasireikšt". garsiai juokavo ir iš rimtos patirties diskutavo. spygiausias balsas teigė, kad ne jau, šiais laikais tokių nesąmonių, šitokių apsiseilėjimų niekas nerašo. šiais laikais iš viso nevyksta meilės prisipažinimų. ir ne, jau kas kas, o mergina pirmo žingsnio žengti negali.

aš sėdėjau, leisdama mažiau garso, nei Puškinas nuo sienos, ir lanksčiau laivelį. kaip suknistas Sensėjus girdėjau viską, kiekvieną smulkmeną, kurios autorius, neapdairiai ją paleidęs, įsivaizdavo, kad niekas neišgirdo, ir lengviau atsikvėpė, bet aš girdėjau. ir tuo pačiu visiškai niekas manęs iš tikrųjų nelietė.

jauni, pilni tuščių ambicijų, buki, plėšrūs, betiksliai egzistuojantys, kraštutinumuose gyvenantys paaugliai. jų meilės - rimtos, bet tik jiems taip atrodo. jų problemos - pasaulinio masto, bet tik jiems taip atrodo. meilė. mhm. kalbėjo apie ją lyg apie dalyką, kuris lydi kasdien jau kokius penkerius metus. lyg apie kasdienį, bet kur sutinkamą padarą, ne ką išskirtinesnį, nei popiet ant stalo vis dar stovintis priplėkusios rytinės kavos puodelis, bet vis tiek labai rimtą.

jie - didieji, nenugalimieji ir stipriausieji, bet, turbūt, niekada nesupras, kad niekam jie, po velnių, nerūpi. niekas neturi tikslo jų nugalėti, nes net nėra, su kuo iš viso rungtis. tie audringi, susireikšminę bukagalviai, kurių pasipūtimu tariamai žydi jaunystė.

bet aš norėčiau būti viena iš jų. aš norėčiau būti tokia buka, kaip jie, kad įsivaizduočiau esanti reikšminga. iškentusi mažiausiai tris aikštingas meilės dramas. tokia jauna, o tiek patyrusi, tiek iškentusi. įdomi, nepasiekiama ir paslaptinga. nes jei būčiau tokia kvaila, man neatrodytų, kad aplink daug kvailių. aš nežinočiau, kad aš kvaila. ir aš būčiau labai svarbi.

laivelis išėjo kaip laivelis. o jei tikitės čia žiedinės kompozicijos, tai jis atgulė šalia Bibi saldainio popierėlio mano penale.

iš pokalbių

- kartu mes užvaldysim pasaulį.
- su multiplų ir lydekų armija. ir brendžiu, žinoma.
- jau vien išgert penkoliką lašų vaistų spirito pagrindu dega.
- užaugsi, suprasi.
- aik nx.


- žalia žolė, bet ne pelė, su uodega, bet ne žolė.
- žolė.


- jis Florianas, kaip gėlė.
- jis Feliksas, kaip kečupas.


- aš matau, tu mėgsti daryti išvadas. šiandien daug išvadų padarei.


- Ženia atrodo visai kaip Ženia.
- sakai?
- ne.


- žinai tą jausmą, kai esi namie, bet nori namo?
- ooooo taip. žinau tą supistą jausmą. vos ne visada.
- nx.
- būtent. jėzau, palengvėjo nešant šitą naštą kartu. bet vis tiek supistai.
- jei bėdoj, tai kartu.


- žirafa negali paskęsti, nes jos kaklas ilgas.


- aš lengvai pasiduodu gundynėms.


- nemyli Žemaitės, nemyli nieko.


p.s. aš nebandysiu apsimest, kad nesikeikiu. aš tiesiog nuoširdžiai reiškiu jausmus. aš ir mano draugai.

turbūt paprasčiau būtų nemiegoti

šianąkt aš sapnavau grupinę savižudybę.

mano sapnai būna nesveiki. nesveikai ryškūs, nesveikai detalūs, išmušantys mane pačią iš vėžių, painūs, sudėtingi kaip ilgiausi filmai. sapnuoju juos po mažiausiai tris per naktį. kartais galiu kontroliuoti juos. aš nesapnuoju simbolių, aš sapnuoju ištisas istorijas su savo kulminacijomis ir moralais. sapnuoju ateitį. sapnuoju tai, kas vėliau mane ištinka kaip dežavu, o paskui atsitinka realiai. mano sapnai nesveiki ir man tai baisiai patinka.

mes buvom aštuoni. patalpa buvo keista. tamsi, be langų, bet švari ir tvarkinga, sienos klotos dailiomis plytelėmis. viskas buvo užpildyta sodrios mėlynos šviesos, sklindančios iš nežinia kur. centre buvo apvalus baseinas, bet neįprastas, ne toks, kuriame galėtų irstytis pensininkai su plaukimo kepurėlėmis, dėl kurių jie atrodo kaip peraugę spermatozoidai. tas baseinas buvo lyg skirtas ne maudymuisi, panašesnis į vandens talpyklą. jo dugno nemačiau, vanduo atrodė labai šaltas. jis irgi buvo apšviestas ir mėlynai raibuliavo. aš žiūrėjau į žmones, išsirikiavusius aplink baseiną, o jie ilgai žiūrėjo į vandenį. staiga be žodžių, tyliai, tik keliems neįspūdingiems pliuškenimams pasigirdus, jie nėrė į vandenį. visi paniro ir išsirikiavo po metalinėmis konstrukcijomis, kurios kūnus suspaudė ir neleido pakilti į paviršių. konstrukcijos buvo lyg specialiai paruoštos - tiek, kiek žmonių, aštuonios. maniškė liko tuščia. žmonės - visi jauni - išleido paskutinius oro burbuliukus. jų veidai buvo keistai iškraipyti nedidelio bangavimo. oda išblyškusi ir išdarkyta juodžiausių įmanomų jausmų, bet dabar veiduose nebuvo jokių emocijų. jokių begarsių klyksmų. jokios panikos. pirmos merginos akys staiga sustingo. jos tapo stiklinės ir vokai nebevirpėjo. tada antro žmogaus. tada trečio. kai septintojo akys sustingo, aš apsisukau ir tyliai išėjau iš kambario, girdėdama vien užimą, tikriausiai, vandens filtrų, ir savo žingsnių aidą. įlipau į liftą ir pakilau kažkur į viršų.

apie mėlyną ir Laną

jei kas paklaustų, koks mano sielos gyvūnas, atsakyčiau Lana del Rey. kad ir kaip vaikiškai skambėtų. ar hipsteriškai.

yra jausmų, kurių nemoku sudėti į žodžius. net savame dienoraštyje, net slapčiausiose vietose, kurių niekas nemato ir apie kurias niekas nežino. ir mintys nesiriša į žodžių pavidalus. bet kai išgirstu liūdną melodiją - nesvarbu, kurios jos dainos - kažkas suvirpa ir suprantu, kad jokie žodžiai nesugebėtų perteikti to, ką perteikia ta muzika.

aš gimiau liūdnu žmogumi. gimiau sausį, kai viskas mirę, kai ir sniegas, ir dangus mėlynas. kaip mano mėlyna siela. ir nesijaučiu dėl to blogai, kad ir kaip sunku kartais būna, kad ir kaip - noriu to, ar ne - kartais jautriai reaguoju į visokias nesąmones, net kai giliai mane nuliūdinti sugeba filmas, nepažįstamas senas vyras ilgesingai žvelgiantis į tolį nuo tilto ar vidury didmiesčio ketvirtą ryto namo besivelkančios vienišos apgirtusios sielos.

nemanau, kad liūdesio reikia baidytis. iš esmės, nereikia baidytis nieko, kas nuoširdu. yra žmonių, kuriuos esu mačiusi piktus, linksmus, įniršusius, bet niekada - liūdnus. nieko nekaltinančius, tik tyrai liūdnus. ir iš dalies, gaila. nes liūdesy daug grožio. nors skaudus, šitas jausmas daug tyresnis ir gražesnis už audringą pyktį. kai nebebijai iš širdies, iki galo liūdėti, kažkas atsiveria ir viskas ima rodytis kitaip. labiau susitelki į detales ir imi pastebėti kitų skausmą. ir jei tikrai prisileidi savą liūdesį sau, jautiesi kažkoks... brandesnis.

gal žmonėms nereikia liūdesio, nes jis nėra ekspozicinė emocija. kai juokiesi, visada atsiras, kas juokiasi kartu, kai pyksti, visada atsiras, kas pyks kartu su tavimi arba bent jau ant tavęs. o su liūdesiu lieki vienas. jo žodžiais nusakyti beveik neįmanoma ir tada nebelieka, kam tavęs gailėtis. lieki tu ir ilgesys tam, ko niekada neturėjai ir nepažinojai, lieka melancholija ir galvoje aidinti tyla, laikas nuo laiko spazmais suspaudžianti fiziškai. gal tam reikia drąsos, aš nežinau.

nereiškia, kad liūdni žmonės snobai ar nuobodos. kaip tik - jie juokiasi daug skaisčiau nei tie, kurie visada linksmi (ar bent apsimeta tokiais esą). jie pastebi tai, ko audringo kraujo žmonės nesugeba. jie jautresni, supratingesni ir labiau rūpinasi aplinkiniais, bet už tai moka savo kailiu savotišką kainą - vis aplanko ir aplanko jausmas, kad tavo siela stiklinė ir kad viskas aplinkui sukasi, o tu tesi stebėtojas ir amžinai vienišas, nesvarbu, su kuo iš tikrųjų būtum fiziškai.

bet svarbu neįsijaust. visko reikia. ne tik gražaus liūdesio. įsijausti į savęs kankinimą lengva, per daug mėgautis liūdesiu nesveika. to svarbu neužmiršt.

o grįžtant prie Lanos, jos muzika lyg skausmingas susitaikymas su savo liūdesiu. supratimas, kad kitaip nebus. tokia melancholiška simfonija ir nors ne visada tinka mano nuotaikai, visada atspindi mano esybę.