ištrauka #2

Tavo eisena keista. Tu judėjai ritmingai, bet ne muzikai. Šitame mėlio, oranžinių žibintų ir bespalvio grindinio spektaklyje tu buvai lyg dalis vaidinimo, o ne žiūrovas, kaip kad jaučiausi aš. Eidami nesišnekėjom, tu leidai man gerti visa, kas aplinkui, ir aš nebebuvau abejinga ir nesistengiau apsimesti tokia. Lyg būtum vaikas šito chaoso ir palaima būtų užpildžiusi tave, tu žinotum, kas, kaip ir kur nutiks, bet vis tiek sugebėtum nuoširdžiai nustebti ir džiaugtis kiekviena sekunde. Tavo energijos aš pavydėjau.

Pajutau iš nugaros švelniai pirmyn stumiančias rankas, į veidą staiga tvoskė šiluma, aštrus šviežio prakaito kvapas, trūkinėjantys išderintos gitaros patikrinimo garsai, didžiulė masė nesiliaujančių pašnekesių, ir štai aš kažkokiame prirūkytame, nedideliame bare. Nesitarę ir net nedvejoję abu pasirinkom tą patį staliuką kampe – dviems žmonėms, pigiomis kėdėmis, kaip ir visoje patalpoje, bet tokioje vietoje, kad mus mažai kas matytų, o patys galėtumėm stebėti beveik visą salę. 

Atsisėsti ir pailsėti po visos dienos ėjimo tikrai buvo malonu. Šonuose dilgčiojo skaudantys šonkauliai ir priminė kietą žemę, ant kurios praėjusią naktį miegojau. Sėdėjom ir tylėjom, bet tyla visai nebuvo nejauki. Kol aš atsargiai bandžiau apsiprasti su nepažįstama vieta ir mąsčiau, ką mes čia darom, tu mėgavaisi viskuo, pradedant barzdotu barmenu su rankšluosčiu ant peties, baigiant taukuotu staliuko paviršiumi. Tavo sidabrinės akys lakstė po visą erdvę spindėdamos kaip niekad, springstančios gyvybe. Nuo lubų kabėjo platūs, niekada švaraus skuduro neregėję šviestuvai ir skleidė švelnią oranžinę šviesą. Ji krito tau į akis, bet buvo per blanki, kad priverstų aklinai juodus vyzdžius susitraukti, ji krito į sidabrines tavo raineles išmėtydama veidrodinius atspindžius visur aplinkui. Viena nedidelė vaivorykštė įkrito man į akį ir pradėjo niežėti. Patryniau akis ir jutau, kaip jos rausta.

                

Tu kažką pasakei, bet garsas pasiklydo baro triukšme ir nepasiekė manęs, aš tik nevykusiai išsviepiau ir užsimerkiau, o tu nebesivarginai pakartoti. Pakilai ir nuėjęs prie baro ėmei bendrauti su visais iš eilės. Tikriausiai, čia tave pažinojo visi. Kažkas sudilgčiojo many.

Čia aš užčiuopiau laikinumą. Aš girdėjau kiekvienos susigrūdusios būtybės sielos kauksmus, aš jutau, kokie vieniši čia žmonės. Jie visi taip beviltiškai glaudėsi vienas prie kito, vaikinai tvirtomis rankomis apglėbdavo lieknus merginų kūnus, vyresnių vyrų rankos iššokusiomis venomis šventvagiškai kildavo jaunų mergaičių nuogomis šlaunimis, girti vieniši studentai susikabinę rankomis šaukdavo, kad porų jiems ir nereikia, o po penkių minučių apsiglėbę verkdavo vienas kitam apie savo vienatvę. Visi jie buvo tokie fiziškai artimi, bet tokie vienas nuo kito nutolę. Stengiausi būti atsargi, galvojau, kaip vėliau reikės neužkliūti už jų visų minčių, kurias jie laikė siūlais pririšę sau už ausų ir leisdami joms sklandyti aukštai, virš galvų, virš stogo, virš debesų ir taip toil vieni nuo kitų. Jie visi bandė įsiteigti, kad turi sielą suprantantį ir papildantį draugą, kad juos sieja tikras ryšys, bet visi puikiai suprato, kad meluoja patys sau. Bet visi jie turėjo kažką bendra – jie kvėpavo tik šia sekunde. Visi žinojo, kad kartu jie tik dabar, kad daugiau niekada gyvenime visi tie patys žmonės nesusirinks į vieną ir tą pačią patalpą, niekada daugiau netriukšmaus, kurdami bendrą sumaištį. Bijojo sau pripažinti, bet žinojo, kad ir tie “sielas papildantys draugai, su kuriais sieja bendras ryšys” tokie atrodo tik dabar, o iš tiesų tėra eiliniai praeiviai, tik bendri keliai susikirto šiam vakarui, gal savaitei, gal metams, bet anksčiau ar vėliau visi išsiskirs. Niekas neėmė to į širdį, nes ten tai jau nebūtų tilpę. Vienatvė kasdien buvo su jais. Tik skirtingų atspalvių, bet visada šalia.

Gitaros griaudėjo, bosai drebino mūsų trachėjas, sukeldami kažkokį sinchronišką susijaudinimą. Pagalvojau, kad rytoj dar mirti nenorėčiau.