viešas atsiprašymas

mes negalim tavęs kaltinti. žinom, kad teisti žmones negražu. bet dažnai darom tai, kas neleistina, dažnai imamės draudžiamų dalykų ir paverčiam juos savo pomėgiais. mes neturim dėmesio ir populiarumo, idealių proporcijų grožio ir puikaus stiliaus, neturim pinigų tokiam makiažui ir telefonui, kuriems turi tu (saviškius išleidžiam knygoms ir kelionėms), todėl, prašau, nepyk, kad kartais šio draudimo nepaisom – juk teturim savo menkas esybes. patys nepajuntam, kaip pradedam lieti pagiežos pilnus žodžius, nuleidę galvas tyliai susižvalgom ir sarkastiškai išsišiepiam, taip, kaip tik mes suprantam, pašiepdami tave, kuris ką tik emancipaciją sumaišė su emanacija, nes bando apsimesti žinantis daug tarptautinių žodžių. nepyk, prašau, ant mūsų nevykėlių – menininkų, rašytojų, vaikų nusiburbuliavusiais paltais, tų, kurie klauso per literatūros pamoką, tų, kurie nesikeikia, todėl jų sakiniai skamba kažkaip ne taip ar tų, kurie nešioja akinius (akiniai iš esmės yra keistuolio požymis). kartais prasprūsta ranka, prasiveria burna ir pasakom ką nors, bet mes žinom, kad negalim tavęs teisti ir mes atsiprašom.

dabar pasižadam – daugiau nebeteisim. mes tiek daug nesuprantam, mes tiek daug nežinom. mokysimės iš tavęs, nes pavydim tau tokio užtikrintumo, tokio tvirtumo ir gyvenimo išminties. tu daug patyręs, daug matęs, kasdien vaikštai aukštai iškėlęs galvą, nes to nusipelnei. o, kad mes kada bent priartėtume prie to... beveik girdžiu muziką, kai skardžiai juokiesi iš nešvankaus juokelio, beveik jaučiu švelnų pajūrio vėją, kai tuo pačiu profesionaliu ir patyrusiu judesiu atmeti šalin tiesintus plaukus, o straipsnio „Kaip būti originaliu“ skaitymas irgi turi savotiško žavesio. mes bijojom pasakyti tai garsiai, bet įkvėpei mane savo drąsa, todėl pabandysiu ir aš drąsiai pripažinti – niekada nebūsim tokie, kaip tu. tu eisi užkariauti pasaulio didelėmis kompanijomis. tu sukursi tokį puikų verslą, kad jokia mokslinė žiurkė prieš tave nepašokinės. reikia išmokti susitaikyti, mes išmoksim.

ir tu niekada nebūsit toks, kaip mes. gali nesijaudinti, jums negresia jaudintis dėl tokių klausimų, kaip "kodėl mes čia?", ar aiškintis, kaip šilčiau bendrauti vienam su kitu. nėra reikalo terliotis su tiesos paieškomis ar budinti sąžinės – mes viskuo pasirūpinsim už tave. mes naktį nemiegosim, nes nesijausim verti to miego, kol kažkas pasauly kenčia. pasivartysim tamsoje – kambario ir savo – už tave, nesijaudink, viskuo pasirūpinta.

mes nebūsim tokie, kaip tu ir tu nebūsi toks, kaip mes. nesivargink ir neteiski mūsų, o mes atsiprašom ir daugiau nebeteisim tavęs – leisk apsimesti, kad mums nerūpi. dabar eik užkariauti pasaulio savo blakstienomis, o mes grįšim kūprintis prie rašomojo stalo.