dar vienas verkšlenimas

aš pasimetusi, pasiklydusi, bet ne pametusi taką, o pametusi ribą tarp dangaus ir žemės. dabar atrodo, kad jau niekada nebepasieksiu nei vieno iš jų, amžinai sklandysiu tarpe ir negalėsiu nei gyventi, nei numirti. noriu pabėgt. tik dar nežinau, nuo ko – žmonių ar savęs. taip noriu prie jūros, taip nežmoniškai mane traukia. ir kai pasakau žodį „jūra“, įsivaizduoju audringą tamsų vandenį, vėjuotą paplūdimį, linguojančias žoles ir save. daugiau nieko. bet važiuoju į kalnus.

kartais sustingstu ir atsisuku. matau visuomenę besisukančią. jie juda, kruta, stovi kartu. jaučia kartu, nors taip izoliuotai vienas nuo kito. jaučia skirtingai, bet tame pačiame tinkle, kuriame sukasi. ir tada esu aš, stovinti šone ir stebinti, neįsivaizduojanti, kaip patekti į tą tinklą ir labai abejojanti, ar iš viso to nori.

jei pasakyčiau, kad jie verčia mane būti tuo, kuo nesu, ar parodyčiau, kad esu silpnas žmogus? vienaip ar kitaip, man nesvarbu. man nerūpi jų nuomonė, bet nepriversiu niekieno pasakoti apie tai, kada paskutinį kartą jautėsi laisvi arba ką jaučia pakilę į kalno viršūnę, jei jie mieliau pasakoja apie tai, kokią suknelę norėjo vilktis, bet neapsivilko.

viskas beprotiškai sukasi ir niekada nenustos. prakeiktas amžino veikimo variklis. žmogus pasako kelis sakinius ir man prieš akis išsivynioja jo ateitis – pirma mašina, studijos, pirmas darbas, pirmas vaikas, pensija ir laidotuvės. ir turbūt nėra nieko, dėl ko labiau savęs nekęsčiau, kaip tos vizijos. „blemba, kas vasarą nešioja juodas pėdkelnes po šortais...“, „kaip tu čia taip negražiai, juk jis vyresnis už tave žmogus“. aš nesu tokia susireikšminusi, filosofė menininkė, kad sakyčiau, kad apie kasdienius dalykus išrinktieji nešneka, bet, po velnių, tai yra visas jų gyvenimas. žmonės susigadina nervus dėl neplautų grindų, jie linksminasi gerdami alų savaitgaliais prie ežero ir tyčiodamiesi iš pankų, auklėja savo vaikus rodydami rusiškus serialus, po pietų gerdami kavą tas penkiolika minučių išnaudoja taip, kad spėtų apkalbėti kuo daugiau. bet net nepastebi, kai vaikas namo grįžta paniuręs, nepastebi, kai sutuoktinio akys vis gęsta ir gęsta.

kartais man atrodo, kad šitoje visuomenėje žmogumi gali būti tada, kai uždarai visas duris ir niekas tavęs nemato. tada gauni minutę kitą – nuoširdžiai pasijuokti, nuoširdžiai pasidžiaugti ir patrankyti sieną kumščiais. o tada turi grįžti ir prisitaikyti – niekam nieko nesakyti, nes tai nėra natūralu, būti tokiu, kokiu turi būti ir nesusireikšminti. nes dabar jausti yra lygu susireikšminti.