prasilenkimai

aš matau, kad tu bijai. tau baisu. žmonės puola tave iš aplikui, bet jie nekanda, ne. jie tiesiog būna – „savimi“, būna arogantiški, garsiai kalba ir visada visada išsišiepę. jie sako, kad gyvenimas sunkus, sako, kad niekas nežino, kiek daug jie patyrę.  tu žinai – jie patyrę tiek mažai, bet jiems tai daug.

jie neliečia tavęs – kodėl tada turėtum bijoti? tu jiems netrukdai, jie retai iš viso apie tave pagalvoja. jie gyvena savo didelį gyvenimą ir leidžia tau gyventi savąjį menkajį. kartais užkliūvi už jų atsirišusio bato raištelio ar ore pakibusio nešvankaus retorinio klausimo. tada jie pažiūri į tave ir leidžia suprasti, kad tau derėtų batą užrišti, o klausimo neliesti ir viskas sustoja į vietas. tu grįžti į savo menką gyvenimą, o jie į savo didelį.

tu nelieti jų. namie jautiesi saugiai ir tyla po truputį tampa tavo kompanione. bet ne drauge, tavy dar per daug gyvybės, kad susitapatintum su tyla. čia nėra jų, esi tik tu ir nebėra grėsmės už ko nors užkliūti. nebėra didelių gyvenimų šalia, nebėra santykio, todėl niekas negali pasakyti, koks gyvenimas tavo – didelis ar mažas. ir sakai žmonėms, kad vienai tau gerai, čia tu nebijai, bet nežinau, ar pati tuo tiki. nerimas visada įsigėręs ląstelėse spaudžia – jei ne galvą, tai širdį, jei ne ją, tai gerklę.

jūs neliečiat vienas kito, švelniai prasilenkiat. bet gal tai ir yra baisiausia. ir aš nežinau, rašau tau ar sau.