žodžiai, likę iš pavasario

dieną viskas būna taip nesvarbu ir iš esmės gera, bet tuo pačiu šiek tiek irzlu. o grįžus namo taip bloga, taip negera, nes tas irzulys užgožia viską. nes aš nebūnu pirmoje vietoje, nebūnu planas A.

kaip gražiai čiulba paukščiai naktį. kai mašinų nebesigirdi ir keli nedideli terasos šviestuvai skleidžia blankius spindulius, kurie beviltiškai pasiklysta gilioj juodoj nakty ir susipina su paukščių giesmių aido nuotrupom. nakty, gilioj ir juodoj kaip mano paakiai.

mama man sakė, kad sesė neturi klasėj draugų, ir kad greičiausiai dėl to nenori į mokyklą. aš pamatau ją besijuokiančią, bedainuojančią ir man taip skauda, taip skauda, nes aš prisimenu visus tuos kartus, kai mane atstumdavo daržely, kai mane išjuokdavo vidurinėj dėl dalykų, kurie tiesiog nuoširdžiai mane džiugindavo ir linksmindavo, ir kaip aš galiausiai užsiauginau odą – storą, grubią, tamsią, kietą ir išdžiūvusią. aš žiūriu į ją ir noriu apkabint, taip stipriai, ir nepaleist, nes ji to nenusipelnė, ji to nenusipelnė, po velnių.

sapnuoju sapnus, kurie mane kankina. jie ilgesni, nei naktis, jie per ilgi. aš bėgioju, vejuosi, mane vejasi, aš apsaugau visus, kuriuos turiu, išdegusioj dykumoj įdedu visas pastangas, daugiau, nei galiu, tam, kad pasiekčiau nežinomą tikslą. bet mane nušauna ir aš pabundu lovoje aukštielninka, įsitempusiais raumenimis ir maudžiančia krūtine.

tiek gražių akimirkų būna, tiek gražių... kai nuoširdžiai gera. išmokau jomis džiaugtis. nebegalvoju, kaip jas įamžint, ar kad jos baigsis, aš pagaliau jas išjaučiu iki galo ir pasimėgauju. kad ir kaip dieną bebūtų gera, kad ir kaip viskas stotų į vietas, vakaras vis tiek ateina. trys savaitės apverktų vakarų ir naktų, keikiant save už ištižėliškumą, keikiant žmones už jų kvailumą, keikiant dievą, kuriuo netikiu ir galiausiai keikiant save už tai, kad viską apsunkinu.

užmiegu apsikabinusi pagalvę ir įsivaizduodama apkabinimą, kurio laukiu taip seniai. laukiu beviltiškai ištiesusi rankas, bet nesiruošianti niekieno prašyti malonės. apseisiu, numosiu ranka, nusišypsosiu, patylėsiu. gyvenimas toks gražus. o vakaras vėl ateis.

neseniai supratau, kad taip ir nesu su niekuo tikrai šnekėjusi. nesu išpylus širdies. nesusireikšminu tiek, kad įsivaizduočiau, kad kažkam galėtų iš tikrųjų rūpėti tai, kas dedasi mano galvoj ir kaip aš jaučiuosi. ne kaip menas, ne kaip vakaro skaitinėliai. ne, ta tikra, deginanti širdies į širdį, nuogų, trintis.

neužtenka prisigert, neužtenka prisirūkyt. aš to jau net nebenoriu. kas iš to. būna linksma man dieną ir be to. o vakaras vis tiek neišvengiamai ateina. ir vėl aš parimus į terasos duris klausausi paukščių.

aš gimiau suaugusiu žmogumi. tik širdis mano vis dar vaiko. cha, kaži, ar ilgam. „juk tu jau suaugęs žmogus, su tavim galima kaip su suaugusiu“. ar aš turėjau pasirinkimą?

aš taip ir nesulaukiau savo eilės. kokia nekantri. juk nereikia prisirišti prie žmogaus, po velnių, nereikia prisirišti prie žmogaus. tu tik dar viena vidutinybė, eilinis taškelis, nereiškiantis nieko. gyvensi, dirbsi ir mirsi, bet „Kovos klubą“ ir toliau gali vadinti savo mėgstamiausiu filmu.

o aš klausysiuos paukščių nakty ir galvosiu, kaip ištrinsiu visus vardus ir veidus sau iš galvos, kaip ištrinsiu visus prisiminimus, visus jausmus ir kartu – įsipareigojimus, kurie mane smaugia. ir liksiu viena su paukščiais, nes nereikia, žmogau, prisirišti prie žmogaus.