pagiringos rajono spalvos

poliesterinės Vladiko treninginės kelnės blizgėjo jau kaip reikiant įsišvietusioje pirmo gegužės sekmadienio saulėje. paprastai laukiant autobuso stotelėje jis stovėdavo plačiai praskėtęs kojas ir nervingai trypčiodavo viena pėda. Šiandien trypčiojimui trūko energijos. nemirksėdamas spoksojau į ilgų tamsiai mėlynų kelnių klostes ir akyse pradėjo mirgėti vandens bangos. laukiu vasaros, kai bus galima normaliai pasėdėt prie ežero.

- ė, į ką spoksai? lipam, - pasakė Vladikas.

raudonas autobusas jau stovėjo stotelėje. įlipę per galines duris sėdom tiesiai į patį galą.

praėjusią naktį miegojom dvi valandas. naktį prieš tai – keturias. kaip ir dar ankstesnę naktį. bet bet koks miego trūkumas išgaravo, kai atsirado proga atšvęsti motinos dieną. simboliškai, žinoma, su draugais. buteliukui visada yra ir laiko, ir jėgų.

nebuvo labai gera linguoti lėtai slenkančiame autobuse. galvą ir akis dengė nejudrūs balti debesys.

įlipo senis su puokšte gvazdikų rankose. neatkreipiau dėmesio, ar jis buvo vienas, nes filmavau akimis ir žvilgsniui pakreipti reikėjo ypatingų pastangų. senis šypsojosi. jis buvo vienas iš tų dar neprasigėrusių, „gerų“ senių. kai būdavau vaikas, tokie man būdavo labai įdomūs, bet tuo pačiu kaskart pamačius vieną kažką pradėdavo skaudėti. toks keistas skausmas, kai apsiašaroji, nes vaizdinys labai gražus. pamačius senį mano debesys truputį prasisklaidė ir dangus ėmė maišytis su žeme. sėdėjau sudribęs, bet viduj jau nebepykino, akys patapo skaidrios ir mačiau jau nebe pro debesis, o pro švelnią melsvą šviesą. buvo taip liūdna, gražu ir mėlyna. gvazdikai buvo balti.

Vladikas sušnirpštė, nusispjovė tiesiai ant autobuso grindų ir susižvengė:

- ant kapo.

atsisukau į langą ir vėl pradėjo pykinti nuo judančių vaizdų. ne iš karto supratau, kad stovim priešais raudoną šviesoforo šviesą. galva nepasiklioviau, bet širdis buvo blaiva ir kažkas į ją įdūrė. akyse mirgėjo bjauriai ryškios spalvos. užsimerkiau ir po vokais radau juodą.

jei likčiau vienas, jei niekas nenukreiptų mano dėmesio, jei likčiau vienas su savimi, suėsčiau save.

kartais taip noriu nejausti. noriu, kad užsimerkus nematyčiau juodos. noriu, kad užsimerkus nematyčiau nieko.

atsisukau į Vladiką, išsišiepiau ir arkliškai suprunkščiau:

- jo! cha, kapo...

giliai atsikrenkščiau ir palikau didelį skreplį šalia Vladiko žymės ant raudono autobuso grindų, prie pat vienos tamsiai mėlynų poliesterinių kelnių klešnės.

trumpas paaiškinimas

niekaip nesuprantu, kodėl man neišeina komentuoti savo įrašų. visi mano parašomi komentarai dingsta, todėl negaliu atsakyti į jūsų komentarus.

atsakysiu į juos čia.

ačiū visiems, kurie palaiko ir giria. jūsų malonūs žodžiai mane pradžiugina. net jei neparašytumėt tokių žodžių, mane džiugina pats faktas, kad mane skaitote. kiekvienas rašantis supras, kokia laimė, kai kažkam įdomūs tavo tekstai.

taip, visos blog'e matomos nuotraukos yra mano. fotografija man labai svarbi ir anksčiau didelė dalis šito blog'o įrašų buvo susiję su ja. dabar, kai nusprendžiau šią vietą palikti vien tekstams, tuos įrašus ištryniau.

tikiuosi greitai susitvarkyti su komentarais.

ačiū už dėmesį.

apie bėgimą

galva ištuštėja. nelieka nieko. jokių pašalinių minčių. tai ne žvėriška aidinti tyla, ne, tai - ramybės ir nuščiuvimo pilna juoda sodri tuštuma.

kai bėgi, sunku ilgai ir sluoksniuotai mąstyti. nesinori. tvyro jausmas, kad ta tuštuma daug svaresnė už tūkstančius palaidų minčių, nekontroliuojamai praplaukiančių sąmone.

skauda. atrodo, išvemsi plaučius laukan ir čia pat palaimingai numirsi. bjauru. dūstu, prakaituoju ir dūstu. ir prakaituoju. nenoriu, kad kas nors mane tokią pamatytų. diegliai bado šoną. arba abu. skauda. kojos kilnojasi ritmingai, pripranta prie tokio judėjimo būdo. jaučiu prakaito lašelius tarpumentėje. bėgdama prieš saulę, pažvelgiu sau į nosį ir pamatau, kad ji blizga. prasilenkiu su žmogumi, vedžiojančiu šunį. pagalvoju, kad ką tik žiūrėjau sau į nosį ir greičiausiai žvairavau ir kad tas žmogus turbūt palaikė mane nesveika. iš karto šitą mintį užmirštu. sunku kabintis už kokių nors minčių. norisi maudytis tuštumoje.

kai bėgu pavėsyje, jaučiu, kaip visi prakaito lašeliai staigiai atvėsta. nukrečia šiurpas. malonūs dygliukai per odą ilgai niekur nedingsta. atrodo, pati noriu, kad jie ilgiau pasiliktų, laikausi įsikabinusi. nieko kito nejaučiu, tik savo odą, pasidengusią gumbeliais. kiekvieną jos kvadratinį milimetrą.

virstu žvėrimi, kuriam protinis pasaulis neegzistuoja. tarpstu vien jusliniame. jaučiu kiekvieną akmenuką po savo pėdomis. dar truputį. dar truputį toliau. dar kilometrą, dar vieną. į priekį ir į priekį. jaučiu vėją, kuris šiaušia dešinės rankos plaukus ir saulės spindulius, kepinančius kaklą iš kairės. kiekvieną gūsį, užpildantį plaučius, o tada juos paliekantį, jaučiu individualiai.

namo parnešu galvą, kuri prabuvo išjungta ilgiau nei valandą ir kūną, netekusį kelių šimtų mililitrų vandens.

bet jaučiuosi kažko pilnesnė.

dvi cigaretės benamei

„Geros dienos. Gero vakaro. Gero jums visko. Gero vyro“ – sakė benamė, kai padaviau jai dvi cigaretes. jai man negaila, negaila ir trijų. juk man pačiai nereikėjo jų pirkt. ir rankos dreba nuo tų dviejų, kurias surūkiau, stovėdama prie vaistinės po stogeliu, gūždamasi džinsiniame švarke, nepakankamai šiltame lietingą dieną.

nemėgstu cigarečių, nemėgstu kavos, nemėgstu priklausomybių, bet ironiška – dažnai jomis žaidžiu ir dažnai su jomis leidžiu laiką. laukiu kiekvieno savaitgalio išgertuvių, kiekvieno neplanuoto nusigėrimo vidury savaitės. alkoholis man šlykštus, bet tik jis vienintelis jungia su žmonėmis. galiu juos stebėti kaip beždžiones, prisilakusius ir žviegiančius, bet įgavusius papildomą dimensiją, kuri paprastai slepiasi ir nesirodo. alkoholis reiškia buvimą truputį tikriau, truputį laisviau. tarp jų girtų – jų neįprastų, nes neįpratusių savęs neslėpti – aš galiu jaustis savesnė ir artimesnė. jiems svetimas jų tikrumas, man svetimas mano apsimetinėjimas, todėl kai jie deformuoja savo kūnus ir smegenis pigios degtinės pagalba, mes pagaliau atsiduriam truputį arčiau vienas kito. tada ima atrodyti, kad gal galiu suprasti jų verksmus ir juokus. suprasti, o ne perprasti.

sėdėjau parke prie Muzikinio teatro, kai pradėjo lyti. kaip greitai tokiais atvejais žmonės išsislapsto. kaip tarakonai. lieka tik benamiai ir aš. o gal tai viena ir ta pati kategorija, tam tikra prasme. kai moteris gavusi cigaretes nuėjo tolyn, pagalvojau, kad nesu turėjusi artimesnio žmogaus nei ji.

iš pokalbių #5

- visada geriau daugiau nei per mažai.


- mėgstu gyvenimo siurprizus.
- turbūt todėl tavo vardas Petras.


[matematikos pamoka]
- o jūs esat bandę gert vandenį per nosį? nes aš tai ne.


- o būna lakroso fanų fight'ai?
- o būna lakroso fanų?


anglų kalbos mokytoja:
- you need a lot of equipment to protect yourself from those balls.


- ji įžeidė mano mašiną [audi]. aš negaliu pamiršt.
- ką padarė?
- sakė, kad bmv gera mašina.


[24 valanda]
- sėdim Laisvės gale, valgom kalakutą, geriam vyną ir tuoj rūkysim. galėčiau būt poetė.


[nusiimu batus aukštu kulnu]
- reikės nusileist ant žemės.
- prie ko tu nepratus.


[23 valanda]
- varom nusimaudyt!
- tu durnas?
- nu jo.


[žiūri į mano sudaužytą statulėlę už gerą mokymąsi]
- puikiai atspindi tavo gyvenimą mokslo metais.


- [nuoširdžiai] kokia tu pozityvi.
- [juokiasi sarkastiškai]


- man patinka, kad tu taip kryptingai judi gyvenime, žinai, ką darai.
[nė velnio aš nežinau]


[matematikos pamoka]
- dabar, kai susidarėm lygčių sistemą, pasakykit, kokia mūsų idėja.
- niekada nenustoti kovoti.