viskas paprasta

jums paprasta šnekėti, kad laimė priklauso nuo nusiteikimo, nuo požiūrio. paprasta sakyti, kai jums užtenka naujo lūpdažio rudeniui ar ilgesnio miego tam, kad viskas būtų gerai. kai užtenka, kad atrašytų tas, kuris patinka ar kad mama nerėktų. paprasta, kai paprasti dalykai sukelia paprastus jausmus – paprastą, primityvų džiaugsmą. dieve, kaip aš pasiilgau to jausmo. kai viskas buvo nekomplikuota. kai man užteko saulės iš už debesies krašto, naujos geros knygos ir galimybės išvažiuoti į kelionę. aš pamiršau, koks jausmas nemiegoti visą naktį, nes negali atsitraukti nuo tokios geros knygos, koks jausmas neužmigti, nes labai lauki rytojaus, kai susitiksi su draugais. aš per gerai žinau, koks jausmas iki kruvinų sielos krumplių muštis su savomis mintimis, neužmigti, nes bijai, kad rytoj vėl atsikelsi.

pasiilgau primityvios šešių spalvų paletės – čia džiaugsmas, čia liūdesys, čia baimė... tai tapo priklausomybe, kasdien atrasti po naują spalvą – čia neviltis, sumišusi su pasididžiavimu, čia savigrauža su altruizmu ir pesimizmu... bet kasdien reikia vis didesnės kainos vis didesnei dozei, nes vakar dienos spalva per silpna, ji nebepatenkina.

ką daryti, kai paprastų jausmų nepavyksta taip paprastai paimti ir susikurti, kai nepavyksta paprasčiausiai priversti jų atsirasti? kai dirbtinumas nesuveikia net paprastumui? kai reikia tiek daug, kad patirtum penkias sekundes tyro džiaugsmo?