teatras. didysis Antikos palikimas. visas nežmoniškas žmogaus savybes išlaisvinanti jėga. jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą. Šekspyro hamletai ir lyrai stovi krūtines išpūtę scenų viduriuose. Škėmos ir Čechovo su gyvenimu nesusitvarkantys savižudžiai draskosi užkulisų grandinėmis pakeltuose narvuose. modernios provokacijos keiksmažodžiais, vyriškomis moterimis ir moteriškais vyrais, rekvizitais išmėtomos po visą salę. hipsteriai, aimanuojantys negavę lieso pieno į savo pumpkin spice latte Laisvės alėjos kavinukėje, kuri atsidarė prieš du mėnesius, bet savo facebook‘o puslapį turėjo jau prieš pusę metų. šešiolikmetės plačiomis laisvomis kelnėmis, megztiniais aukštais kalnais ir verstos odos avių kailio švarkais rūkančios šalia trijų aukštų galerijos. merginos susikaupusios, kad išlaikytų negyvą, gyvenimo mačiusį žvilgsnį. per metų metus trukusias karinių kompiuterinių žaidimų pratybas ir pornografijos žiūrėjimą ištreniruoti rimti veidai jaunuolių beveik identiškomis tamsiai mėlynomis striukėmis, panašiomis į šiukšlių maišus, plaukia nepajudinami, penki šeši vienoje grupėje, kad neleistų nei vienam žmoniškai praeiti. supermama, cenzūruota kalba ujanti tirtantį spuoguotą studentą padavėją, nes coca-cola, kurią jis atnešė dabar įžūliai besišypsančiam vaikui išbučiuotu užpakaliuku yra per šalta.
jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą.
laukiu eilėje ir jaučiu kylantį nerimą. tą malonų, bet tuo pačiu gąsdinantį, pavojingą virpuliuką, kurį jauti, kai bijai lipti ant scenos, bet tuo pačiu labai nori. aš laukiu prie informacijos kasos, nes man reikia grąžinti nekokybišką čia pirktą sąsiuvinį. indų kilmės studentui prieš mane reikia Ačiū kortelės. plikti pradėjusiam trisdešimtmečiui prieš studentą reikia stipriausių LD cigarečių. nors jos pačios to nesupranta, trims blakstienomis šlamančioms mergelėms anoje prekystalio pusėje reikia pasikelti intelekto lygį.
cigaretės parduodamos, ateina pusantro metro ūgio indo eilė. kaip su juo bendrauti, mergelės nelabai žino. viena imasi reikalo ir demonstruoja anglų kalbos žinias:
- nau kortel! – pasako triskart garsiau negu bendraudama su kitais klientais.
antroji susigriebia – bet taigi yra tų kortelių, duosim. padeda popierinę formą ant stalo ir pradeda ieškoti kažkokių kodų. liepia indui palaukti. paima mano sąsiuvinį ir man pasakius, kad noriu pakeisti, pradeda telefoninių skambučių maratoną. ir mane nustumia palaukti. tęsia cigarečių prekybą.
su indu kalbamės. čia niekas nekalba angliškai, pasiguodžia jis. kad jos nelabai ir lietuviškai moka kalbėti, atsakau. mokaisi? mokausi. studijuoji? studijuoju. visa tai juokinga. taip, tikrai. lauke šalta? apie nulį. oo, nutęsia ir pasipurto.
indas karšto kraujo, trypčioja ir galiausiai paklausia vienos iš mergelių lietuviškai, su smagiu indišku akcentu:
- viskas gerai?
mergelė, stovinti per keturiasdešimt centimetrų nuo jo, nereaguoja.
studentas atsisuka į mane ir sako:
- viskas negerai.
po dvidešimties minučių tyrimo, mano sąsiuvinio byla išaiškinama:
- nu ne... nepriimam. nu, ką žinau, būtumėt iš karto atėjus, tai gal... o dabar...
aš kraujo irgi nešalto, todėl atsakau:
- gerai, žodžiu, duokit, - garsiai tęsiu, - ir šitiek laiko reikėjo, kad pasakytumėt, kad nepriimsit.
mergelė, reakcijos kaip žirafa, ištiesia ranką su pirkimo kvitu, kurį, jai nespėjus susigaudyti, aš teatrališkai išplėšiu ir skiemenuodama per dantis ištariu:
- a-čiū.
dabar ji jau susigaudė. mėgdžiodama mano manierą, atsako:
- pra-šom.
aš plačiai apsisuku spoksant cigarečių pirkėjams ir komunalinių mokesčių apmokėti atėjusiems ir pabaigai dar metu savo likimo broliui indui:
- you‘re going to have to wait another twenty minutes and probably still won‘t get your card. you should go home. it‘s going to get even colder. viso gero.
indui palydint mane scenai tinkama nusivylimo aimana, su sulamdytu sąsiuviniu po pažasčia, aš išeinu.
ak, tas nuslūgstantis virpulys, kurį ką tik maskavai po suryškinta drąsa, kurį dabar gali išleisti kartu su atodūsiu, nes niekas nebežiūri.
gerai, kad nepirkau cigarečių. nebūtų taip smagiai išėję.
