tamsos skleidžiami garsai

naktį girdžiu, kaip mano kūnas knarkia. subliūkštantys ir vėl prisipildantys plaučiai maitina deguonimi violetinių gyslų išraizgytą padarą.

naktį girdžiu, kaip mano kūne lėtai plaka širdis. pavargusi vos pulsuoja ir kiekvienas dūžis – lyg akis vartančio diedo prastumta darbo diena.

naktį girdžiu, kaip šnara mano kūno blakstienos, sunkiai besulaikydamos po vokais besivartančias akis. smegenys išgyvena, obuoliai sukinėjasi.

naktį girdžiu, kaip išsilieja mano kūno mintys. šaltas prakaitas įsigeria į nusiburbuliavusią paklodę.

naktį žiūriu į savo kūną ir svarstau, kada jis pagaliau pasiduos.

kėdė

lova kambaryje beveik neturėjo reikšmės ir iš viso buvo sunkiai pastebima. net nepavadintum jos lova – ją atstojo ant žemės patiestas čiužinys. tvarkingai užtiesta patalynė, išpurentos pagalvės dvelkė šalčiu, atrodė, kad pataluose jau ilgą laiką nebuvo miegota. dėmesį traukė daiktai, kurių buvo pilnas kambarys. palei sienas – žmogaus ūgio knygų keliomis skirtingomis kalbomis krūvos. visos knygos tvarkingai surūšiuotos pagal dydį, vienoje krūvoje – tik tam tikrą, niekam kitam, tik pačiam rūšiuotojui suprantamą, kategoriją atitinkantys leidiniai. tokie knygų kalnai, vienas šalia kito, rėmė tris kambario sienas. paskutinė siena turėjo keturis langus. po palangėmis kairėje buvo sukrauti palaidi arba rankomis susegti kompiuteriu atspausdinti popieriaus lapai. iš krūvų kyšojo spalvoti skirtukai, sudėlioti taip, kad su skiriamu popierių pluoštu sudarytų devynisdešimties laipsnių kampą. po dešiniųjų langų palangėmis – skirtingų dydžių, pilnai prirašytos užrašų knygos ir ranka pripildyti balto popieriaus lapai, sukrauti dar didesnėmis nei knygų kūvomis. nei vienas lapas nesikėsino nuslysti ir nusileisti ant žemės. visi turėjo savo vietą. palikus priėjimą prie knygų ir popierių, kambario centre buvo laikikliuose sukrautos drobės,  šimtai drobių. rodos, nerastum nei vienos poros vienodo dydžio ir formato. jos irgi buvo surūšiuotos pagal kažkokią sistemą, nes prie kiekvienos kabėjo po lapelį su smulkiu raštu. šalia  – surikiuotos didelės kartoninės dėžės su etiketėmis ant šonų: „Akriliniai dažai 001-050”; „Teptukai 1-10”; „Stiklainiai“; „Paletės“. ant žemės gulėjo kelios dešimtys audio ir video kasečių dviejose atskirose krūvose ir visos jos taip pat buvo su etiketėmis. prie jų – medinė dėžutė su diktofonu ir kamera. dar ir čia gulėjo keli sąsiuviniai su natomis.

kambaryje iš viso buvo du baldai – medinis rašomasis stalas ir kėdė. stalas buvo švarus ir atrodė vienišas ir tuščias daiktų pilname kambaryje. nė menkiausios dulkės. centre, kur rankas pasidėtų sėdintysis, buvo ištrintas nedidelis, iš pirmo žvilgsnio nepastebimas, įlinkimas, turbūt nuo dažno naudojimo. tame įlinkime gulėjo tvarkingas pluoštas baltų popieriaus lapų. pirmas puslapis turėjo tik porą ar keletą žodžių centre. per pirmąjį lapą šiek tiek persišvietė tolimesni, ranka juodu rašalu prirašyti puslapiai. dešinėje gulėjo uždarytas rašiklis.

kėdė, priešingai nei lova, atrodė sėdėta tūkstančius kartų ir, rodos, dar laikanti įsigėrusią žmogaus šilumą. sėdimojoje dalyje telkšojo juodo tiršto skysčio bala. blizgus jos paviršius buvo tobulai lygus ir nesuterštas. nė trupučio nevirpėjo. medinėmis kėdės kojomis žemyn vyniojosi juodos skysčio srovelės. tyliai, bet nepertraukiamai ir užtikrintai jos tekėjo nuo sėdynės ligi pat kojų apačios. keturios upės lėtai riedėjo žemyn ir leidosi ant grindų. ten kaupėsi keturios lipnaus juodo skysčio balutės – didžiosios balos antrininkės.

kažkas pabeldė į duris. po kiek laiko pabeldė garsiau. po pauzės pabeldus trečią kartą, durų rankena nulinko – neužrakinta – ir pro duris nedrąsiai įkišo galvą vyras. apsižvalgęs įėjo visu kūnu. pasitraukė žingsnį į šalį, akimis skanuodamas patalpą. paskui jį įėjo antras vyras. abu buvo bepradedą vaikštinėti po kambarį, bet pirmojo akys užkliuvo už kėdės. tada ją pastebėjo ir antrasis. abu susižvalgė ir ėmė spoksoti į kėdę. galiausiai pirmasis vyras giliai ir sunkiai atsiduso, nukreipė akis į žemę ir su nedidele pusine palengvėjimo šypsena tarė:

                - jam vis dėlto pavyko.

du tūkstančiai penktieji

atsilupusios odos atplaišėlės prie mano čipsų trupiniais aplipusių rankų nagų. nagai apkramtyti žiūrint televizorių ant sofos. mano pirštai čiupinėja ir žnaibo pilką trikotažinę kelnių medžiagą, ant kurios kelios nemažos dėmelės – riebalų, purvo, žolės. bet nei apie pirštus, nei apie dėmes nemąstau (apie dėmes mąstyti mane dar privers mama, kai vakare rūšiuos drabužius prie skalbimo mašinos) - kalbuosi su draugais. bandom šnekėtis tyliau, kai pastebim per galinio vaizdo veidrodėlį dėbčiojantį autobuso vairuotoją, bet galiausiai jis ima mėtyti žvilgsnius taip dažnai, kad apsimetam nepastebį. randam kažkokių lankstinukų, mėtomės jais ir juokiamės tol, kol vairuotojas mūsų neaprėkia. nutylam. pusei minutės.

penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. šiandien gerai žaidėm - butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas įsižeidė, kad liepėm stovėt vartuose ir apsikabinęs kamuolį niekam jo nedavė. per ilgai nesinervinom - susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų.

tuoj lipsim lauk. ir bėgsim - kuris greičiau pasieks ūkinių prekių parduotuvės kampą. gyvenime daug veiksmo ir kartais sunku spėti paskui jį, kai tau vienuolika.

plaukai riebaluoti, motinoms sunku tokius vaikus įkišti į vonią. sunku ir priversti valytis dantis kiekvieną vakarą. bet akys gyvai blizga, geltonos šypsenos šviečia, o kojos, važiuojant autobusu, dreba, nervingai trypčioja. galva, aplipusi riebaluotais plaukais, sukiojasi tai į dešinę, tai į kairę. tuoj lipsim lauk.

nes mes gyvi. dar gyvi. ir tuoj lipsim lauk.

***

gal apdulkėjusiuose liepų lapuose
gal giedrame nakties danguje
gal subrandintame atodūsyje
gal neparudavusioje odoje
tas rugpjūčio siaubas