supratimai

pasikeičiau taip stipriai. skaitau įrašus dienorašty, darytus prieš vienerius metus – o tai tiek mažai – ir jaučiu tokius didelius skirtumus tarp tos manęs ir dabartinės manęs. pasirodo, oda gali būti dar storesnė, nei buvo prieš metus, ir aš ją užsiauginau. reikia vis stipresnių aplinkos drebėjimų, kad labai skaudžiai juos išgyvenčiau. išmokau pabūti viena. ir kad ir kaip skaudžiai vienatvė mokėtų mėsinėti mano vidurius, niekas kitas nemoka taip padėti mąstyti ir priversti suprasti. aš moku būti viena, net dabar žinau, kad esu viena ir skauda, bet nevaro taip iš proto, kaip varė anksčiau. tokie dalykai užgrūdina ir, nors gali palikti didelius randus – sakyčiau, jau paliko - vis tiek brandina. dabar mane sunkiau prajuokinti, bet nejaučiu jokios nuoskaudos. daugiau patyliu. bet jaučiuosi tik daugiau mačiusi, daugiau patyrusi. kad ir kokia to buvo kaina. žmonės, neperėję bent kiek šūdo, retai kada turi, ką papasakoti. o aš noriu turėti, ką papasakoti.

anksčiau galvojau, kad gyvenime renki viską po gabaliuką ir krauni viską į kuprinę. o gyvenimo pabaigoj turi pilną kuprinę – pažįstamų, mylimųjų, didelę šeimą, tikrus draugus. dabar supratau, kad per gyvenimą eidamas sustoji pakelėj pažaisti akmenėliais. pastumdai, pamėtai, pasijuoki kartu. bet turi numesti ir eiti toliau. nes, turbūt, viskas susiveda ne į sukauptų akmenų skaičių, bet į nueitą kelią. kažką pasitinki, kažką palieki. pradedi vienas ir baigi vienas. bet nematau tame nieko blogo. tik gyvenimo grožį – įvykius, su kuriais turi susitaikyti ir kuriuos turi išgyventi. ir viskas palieka žymę – pabaigoje tu visai kitoks, nei buvai pradžioje.

dar vienas verkšlenimas

aš pasimetusi, pasiklydusi, bet ne pametusi taką, o pametusi ribą tarp dangaus ir žemės. dabar atrodo, kad jau niekada nebepasieksiu nei vieno iš jų, amžinai sklandysiu tarpe ir negalėsiu nei gyventi, nei numirti. noriu pabėgt. tik dar nežinau, nuo ko – žmonių ar savęs. taip noriu prie jūros, taip nežmoniškai mane traukia. ir kai pasakau žodį „jūra“, įsivaizduoju audringą tamsų vandenį, vėjuotą paplūdimį, linguojančias žoles ir save. daugiau nieko. bet važiuoju į kalnus.

kartais sustingstu ir atsisuku. matau visuomenę besisukančią. jie juda, kruta, stovi kartu. jaučia kartu, nors taip izoliuotai vienas nuo kito. jaučia skirtingai, bet tame pačiame tinkle, kuriame sukasi. ir tada esu aš, stovinti šone ir stebinti, neįsivaizduojanti, kaip patekti į tą tinklą ir labai abejojanti, ar iš viso to nori.

jei pasakyčiau, kad jie verčia mane būti tuo, kuo nesu, ar parodyčiau, kad esu silpnas žmogus? vienaip ar kitaip, man nesvarbu. man nerūpi jų nuomonė, bet nepriversiu niekieno pasakoti apie tai, kada paskutinį kartą jautėsi laisvi arba ką jaučia pakilę į kalno viršūnę, jei jie mieliau pasakoja apie tai, kokią suknelę norėjo vilktis, bet neapsivilko.

viskas beprotiškai sukasi ir niekada nenustos. prakeiktas amžino veikimo variklis. žmogus pasako kelis sakinius ir man prieš akis išsivynioja jo ateitis – pirma mašina, studijos, pirmas darbas, pirmas vaikas, pensija ir laidotuvės. ir turbūt nėra nieko, dėl ko labiau savęs nekęsčiau, kaip tos vizijos. „blemba, kas vasarą nešioja juodas pėdkelnes po šortais...“, „kaip tu čia taip negražiai, juk jis vyresnis už tave žmogus“. aš nesu tokia susireikšminusi, filosofė menininkė, kad sakyčiau, kad apie kasdienius dalykus išrinktieji nešneka, bet, po velnių, tai yra visas jų gyvenimas. žmonės susigadina nervus dėl neplautų grindų, jie linksminasi gerdami alų savaitgaliais prie ežero ir tyčiodamiesi iš pankų, auklėja savo vaikus rodydami rusiškus serialus, po pietų gerdami kavą tas penkiolika minučių išnaudoja taip, kad spėtų apkalbėti kuo daugiau. bet net nepastebi, kai vaikas namo grįžta paniuręs, nepastebi, kai sutuoktinio akys vis gęsta ir gęsta.

kartais man atrodo, kad šitoje visuomenėje žmogumi gali būti tada, kai uždarai visas duris ir niekas tavęs nemato. tada gauni minutę kitą – nuoširdžiai pasijuokti, nuoširdžiai pasidžiaugti ir patrankyti sieną kumščiais. o tada turi grįžti ir prisitaikyti – niekam nieko nesakyti, nes tai nėra natūralu, būti tokiu, kokiu turi būti ir nesusireikšminti. nes dabar jausti yra lygu susireikšminti.

iš pokalbių #3

šį kartą teko atmesti daug pošlų prikolų ir tokių, kuriuose aštuonesdešimt procentų žodžių - keiksmažodžiai. kartais aš tikrai stebiuos, kokių nesąmonių galima prisimąstyt laiką leidžiant su tam tikrais žmonėmis.

- manęs nėra nei vienoj bendroj nuotraukoj...
- nu nes tu gėrei.

- mano batarėja nenumaldomai senka.

- pone vairuotojau, kada jūs teises išsilaikėt?
- rytoj.

- va tau sinagoga, tik tiek, kad cerkvė.

*Grūto parke mokytojas rodo kilkę lėkštėje*:
- ...va, taip būdavo ir šimtas gramų degtinės šalia...
- o kur?

- bėgom nuo vilko, užšokom ant vilko.

- įkandau, kaip ir norėjai.

*svajingai žiūri į už namo rūkančius berniukus*:
- o kas jeigu taip ateini, ir sakai, uoj aš ne ten pataikiau, galiu pastovėt?

- kas nori deserto?
- o kokių yra desertų?
- ne, ne, nebus jokių desertų.

*muziejuje*
- ...tais laikais grindų nebuvo...

*Grūto parke stovi sovietinės eigulių būdelės, iš kurių groja sovietinė muzika*
- jie klausėsi muzikos, kad niekas negirdėtų, kaip jie tūno.

ir vėl iš naujo

tu man sakei, kad per ryškiai reiškiu emocijas. kad per daug keikiuosi ir per daug dalykų išvadinu šūdais. tu keistai į mane žiūrėjai ir negalėjai suprasti, ar aš rimtai, kai mojavau pirštu prieš ekraną ir sakiau: „žiūrėk, žiūrėk, kaip gražiai šito filmo scenų spalvos dera prie emocijos, kurią nori perteikti! pažiūrėk, kaip ritmingai keičiasi kadrai, visai pagal muziką!“. galvojai, kad vėl tyčiojuosi. o ir šiaip, kaip normalus žmogus gali tokius dalykus sureikšminti. žiovavai, kol pasakojau apie Bukovskį ir „Skrydį virš gegutės lizdo“. paskui susiėmei ir atidžiai klausei, bet ne, po to vėl nukreipei į žvilgsnį ir dar kartą nusižiovavai. nustojau pasakoti, o tu tik po kelių sekundžių supratai, kad nutilau ir nusišypsojęs paklausei, ko noriu vakarienei. tu nesupratai, kodėl nežiūriu televizoriaus. eurovizijos ar futbolo. aš miegodavau ant stogo naktį, nes kambary buvo nepakenčiamai karšta. tu nupirkai kondicionierių ir nesupratai, kur dingo mano entuziazmas. aš užsidegdavau važiuoti kur nors, nueiti kur nors, o tu atsisėsdavai ir apsvarstydavai „visus galimus šio sprendimo trūkumus“. padarydavai vangią išvadą, kad neverta ir pasiūlydavai užsisakyt picą. žiūrėdavai į mane piešiančią susiraukęs. Kaip į nesuprantamą, svetimą ir pavojingą būtybę. sakei, kad nesupranti, kam tai darau, vis tiek popieriai ir drobės tik kaupiasi pasieny ir renka dulkes. sėdėdavai ir žaisdavai su telefonu. nepakeldamas akių nuo ekrano pasakydavai, kad mažiau jaudinčiausi dėl tų juodaodžių šaudynių Amerikoj. tai vis tiek tolimas pasaulis.

o many tuo metu po truputį budo tas pats jausmas, kurį jau buvau užmiršusi – noras palikti viską taip, kaip yra ir dingti. nepalietus nieko palikti viską. kad viskas, kuo gyvenčiau būtų taip paprasta ir miela: kad galėčiau skrosti orą ištiesus rankas ir žvelgdama į rausvą dangų nieko negalvočiau, kad maudyčiausi po atviru dangum kasdien (ar bent porą kartų per savaitę), kad nebūčiau priklausoma nuo daiktų – telefonų, kompiuterių, pinigų, madingų drabužių, modernios aparatūros, žvilgančių instrumentų. kad nebūčiau priklausoma nuo prisiminimų. kad galėčiau gerti į save viską ir šnekėtis su kiekvienu, sutiktu gatvėj. bet šį kartą bėgsiu viena, nes su žmonėmis aš taip ir neišmokau elgtis.