linksma

mama išvadino mane apsikuitusia ir liepė nebemalt šūdo kai pareiškiau, kad prie Velykų stalo sėdėsiu su treningu. pasiteisinimas "šitas treningas išeiginis" irgi nepadėjo. man sakė, kad keiktis negražu ir negražu pastoviai visiem rodyt fakus. bet man vis tiek linksma. mano veidas vienas didelis spuogas, bet aš nesidažysiu. nes nusprendžiau, kad apseisiu. su makiažu aš atrodau sau absurdiškai. man linksma ir be jo. paskutiniu metu daugiau laiko leidžiu viena. man ir nėra būtinybės kitaip. linksma man ir vienai. bet praėjusias dvi naktis miegojau ne namie. basčiausi tarp Kauno ir Vilniaus. buvo linksma, nors vienu metu tyliai vaikščiojom per sniegą, o kitą kartą pusę šešių ryto apsikabinę nagrinėjom draugystės reikalus garsioj muzikoj ir visiškai nusišnekėjom.

man liūdna, kai pajuntu į sprandą kvėpuojančią grėsmę, kad gal niekada nesukursiu nieko, kas turėtų išliekamą vertę. kai pasijuntu taip, lyg jau septyniolika metų kasčiausi vienoje vietoje. bėgčiau ir niekur nenubėgčiau. kai pradedu bijoti, kad aš nepakankamai gerai - nepakankamai gerai rašau, nepakankamai gerai fotografuoju, filmuoju, piešiu, groju, bendrauju, mokausi ir iš viso būnu.

bet tulpės dygsta lauke šalia visą žiemą pragulėjusio tuščio jogurto indelio tarp geltonų žolių. saulė šviečia, tada nebešviečia ir man linksma. gal vis dėlto užsivilksiu kokią suknelę, kad močiutės nepykdyčiau ir derėčiau prie margų kiaušinių, bet keiksiuos toliau ir fakus rodysiu. gal aš ir nesukursiu nieko reikšmingo. bet vis tiek kursiu. nesustosiu. nebent norėsiu, jei norėsiu, tai tada sustosiu. bet dabar nenoriu. ir man linksma.

chaosas

"Koks gyvenimas gražus"

taip. jis žiauriai gražus. kad ir kaip naiviai skambėtų. gražus savo įvairove, gąsdinančiai gražus - čia žmonės išgyvena didžiausias katastrofas, čia miršta nuo uodo įkandimo. kartais, kai atrodo, kad neįmanoma, viskas pasiekia dar didesnį absurdą. ir viskas verda, verda, verda...

tfu. kas aš, kad čia apie gyvenimą šnekėčiau.

bet pašnekėsiu apie chaosą. noriu chaoso. chaosas jau many - mano pakylimai ir nuolydžiai ne šiaip duobės, o Himalajų viršūnės ir Marianų įduba. mano džiaugsmas didžiulis, o skausmas - gilus. ir man gerai. nes aš jaučiu, daug ir stipriai. dar neužmigau.

bet chaoso noriu ir išorėj. noriu, kad mane išspirtų iš komforto zonos. ir, žinau, gailėsiuos šitų žodžių kurį laiką, bet man bus tik į gerą. tik kai kažkas yra ne taip, kažkas spaudžia ir trukdo galiu būti produktyvi. o tas kažkas būna įvairių formų - kartais tai tiesiog laiko baimė sėdint namie, o kartais tai tas nepatogumas, kai esu priversta bendrauti su žmonėmis, kurių nepažįstu arba kurie man nepatinka. bet tada, nors strese, mano galva dirba taip gaiviai ir stipriai. aš patikrinu savo įsitikinimus.

noriu chaoso. nesusipratimų, juoko, gilaus atsipalaidavimo ir visiško nerūpestingumo - kas ką galvoja ir kas ką daro. noriu drąsos ir keistenybių. tokių dalykų, kai turi klausti savęs, ar tai normalu? ir atsakymą gauti - ne, ir nereikia, kad būtų.

noriu chaoso. aš idealų pilna, jauna perfekcionistiška siela. tokia noriu būti ir tada, kai sueis devyniasdešimt. gal chaosas ir gyvenimas - tai tas pats?

tegul

- mokytoja, o tai kaip čia suprast "Parašyti rašinį"?
- nu, imi ir rašai rašinį,
- o tai čia sakiniais?


- Van Gogas nusiuntė savo ausį Gogenui, nes jie buvo priešininkai.
- o tai kodėl jis nusiuntė?


- Algirdai, šarap.


anksčiau debilai mane pykdė. labai nuoširdžiai siutino, ir aš nesupratau, kaip, po velnių, smegenų naudingumo koeficientas gali būti minusinis. atrodė, imsiu ir išvalysiu visų galvas nuo to mėšlo ir įpūsiu kokių genialių minčių. žmogaus prigimtis gera, tik jis arba ją sugadina, arba išsaugo. gal galima sugadintą atstatyti? neturėtų būti taip sunku. aš laukiu jūsų - pereikit savo brendimo fazes greičiau ir judam toliau, į protingus žmones.

bet dabar man atrodo, kad jie toliau neis. jie yra ten, kur yra, ir čia yra jų paskutinė stotelė - bukumo, siauro požiūrio, naivumo ir beprasmybės pilys. gal jie grįš kelis žingsnius atgal, gal jų pilys keis pavidalus į rūmus ar brangius namus, bet jie visada dieną baigs toje pačioje stotelėje.

velniop.

pykti visada lengviau, nei išlikti ramiam ir tiesiog nesigilinti. užtenka savęs paklausti, ar jie visi yra svarbūs. turbūt, nesvarbus nei vienas šiam pasauly. bet mums gali būti tiesiog giliai nusišikt ant jų visų. jų siaubingos dilemos dėl snapchato nuotraukos ar nelaimingų meilių mūsų neliečia. iš tam tikro požiūrio kampo, netgi galima įžvelgti grožį jų mažuose rateliuose, kuriuose jie sukasi. kaip grožiesi naiviu vaiko džiaugsmu šeriant antis, taip gali džiaugtis rimtais debilo gyvenimo sprendimais.

saulėlydis dega mano akyse, vėjas atneša pavasario šilumą, jūros vanduo skalauja plaukus. tai vyksta. kai pasakau tai, tai vyksta, bet jei nepasakyčiau, vis tiek vyktų. o jei kas nors man pasakytų, kad visa tai negražu, man vis tiek būtų gražu. manau, čia ir esmė.

tam, kad aš eičiau toliau, man nereikia jų - nė vieno iš jų masės. aš esu aš ir mano galutinė stotelė dar labai toli. ir saulė man švies net ir tada, kai nenorėsiu.

rajono legenda #1

Nauji metai. sausio pirmosios dienos ketvirta ryto. kiemas pilnas sniego ir šalta, bet sausa ir šviesu nuo žibintų šviesų, atsispindinčių nuo sniego, todėl būti malonu. keistai svaigina - nuo miego noro, nuovargio, linksmumo, tamsos, šalčio ir dar šio bei to.

stovėjom kiemo kampe, išmynėm ratelį ir tūpčiojom. jei kam kiltų klausimų - vėdinom smegenis. o iš tikrųjų stovėjom dideliam minkštų garų debesy ir kvepėjo kažkokiom uogom. supomės ant supynių. išdūsavom garus.

tada sumąsčiau:
- sušokam valsą.
ir nekilo klausimų. jokio gilinimosi - imi ir darai, be klausimų, nes smagu.

taigi, ėmėm šokt valsą jau po keturių ryto, pirmą metų dieną, lauke, prie kokių minus penkiolikos, debesy kvepiančių garų pagal šitą dainą.

aš manau, kad metai prasidėjo puikiai.

tokia būtų rajono legenda.

iš pokalbių #2

- įpilsiu tau elmenhorster sulčių į timbark stiklinę.


- po ilgų bemiegių nakčių ir didelių mąstynių...


- *kartojasi politinį žemėlapį* mm jungtiniai... būtent... nu, Amerika, žodžiu, Vašingtonas. Kambodža Pnompenis, būtent. Uganda... fu blet.


*nešu draugę ant pečių*
ji:
- jei mirsiu greityje, neliūdėkit, nes aš šypsojaus.


- tavo bairiai tokie mediniai, kad Algis nori juos išdrožinėt.


- aš tamsos riteris.
- nu nahui...


fizikos mokytojas: nemyžk ant fazės, o tai tapsi nevaisingu tarpais.


- kodėl žmogus šeštas?
- nu tikrai, nei du, nei dešimt.


- jau kas čia tikrai yra, tai ne internetas.


- purus purus kaip debesėlis, varškės sūrelis Pinas.
- čia nuo žodžio pina?


- bus balius, bus baliukas, džiaugsis mano...


- nėra to teksto milijono.


- tsitatos.


p.s. aš atsiprašau, kad jie visi tokie mediniai.

ištrauka #2

Tavo eisena keista. Tu judėjai ritmingai, bet ne muzikai. Šitame mėlio, oranžinių žibintų ir bespalvio grindinio spektaklyje tu buvai lyg dalis vaidinimo, o ne žiūrovas, kaip kad jaučiausi aš. Eidami nesišnekėjom, tu leidai man gerti visa, kas aplinkui, ir aš nebebuvau abejinga ir nesistengiau apsimesti tokia. Lyg būtum vaikas šito chaoso ir palaima būtų užpildžiusi tave, tu žinotum, kas, kaip ir kur nutiks, bet vis tiek sugebėtum nuoširdžiai nustebti ir džiaugtis kiekviena sekunde. Tavo energijos aš pavydėjau.

Pajutau iš nugaros švelniai pirmyn stumiančias rankas, į veidą staiga tvoskė šiluma, aštrus šviežio prakaito kvapas, trūkinėjantys išderintos gitaros patikrinimo garsai, didžiulė masė nesiliaujančių pašnekesių, ir štai aš kažkokiame prirūkytame, nedideliame bare. Nesitarę ir net nedvejoję abu pasirinkom tą patį staliuką kampe – dviems žmonėms, pigiomis kėdėmis, kaip ir visoje patalpoje, bet tokioje vietoje, kad mus mažai kas matytų, o patys galėtumėm stebėti beveik visą salę. 

Atsisėsti ir pailsėti po visos dienos ėjimo tikrai buvo malonu. Šonuose dilgčiojo skaudantys šonkauliai ir priminė kietą žemę, ant kurios praėjusią naktį miegojau. Sėdėjom ir tylėjom, bet tyla visai nebuvo nejauki. Kol aš atsargiai bandžiau apsiprasti su nepažįstama vieta ir mąsčiau, ką mes čia darom, tu mėgavaisi viskuo, pradedant barzdotu barmenu su rankšluosčiu ant peties, baigiant taukuotu staliuko paviršiumi. Tavo sidabrinės akys lakstė po visą erdvę spindėdamos kaip niekad, springstančios gyvybe. Nuo lubų kabėjo platūs, niekada švaraus skuduro neregėję šviestuvai ir skleidė švelnią oranžinę šviesą. Ji krito tau į akis, bet buvo per blanki, kad priverstų aklinai juodus vyzdžius susitraukti, ji krito į sidabrines tavo raineles išmėtydama veidrodinius atspindžius visur aplinkui. Viena nedidelė vaivorykštė įkrito man į akį ir pradėjo niežėti. Patryniau akis ir jutau, kaip jos rausta.

                

Tu kažką pasakei, bet garsas pasiklydo baro triukšme ir nepasiekė manęs, aš tik nevykusiai išsviepiau ir užsimerkiau, o tu nebesivarginai pakartoti. Pakilai ir nuėjęs prie baro ėmei bendrauti su visais iš eilės. Tikriausiai, čia tave pažinojo visi. Kažkas sudilgčiojo many.

Čia aš užčiuopiau laikinumą. Aš girdėjau kiekvienos susigrūdusios būtybės sielos kauksmus, aš jutau, kokie vieniši čia žmonės. Jie visi taip beviltiškai glaudėsi vienas prie kito, vaikinai tvirtomis rankomis apglėbdavo lieknus merginų kūnus, vyresnių vyrų rankos iššokusiomis venomis šventvagiškai kildavo jaunų mergaičių nuogomis šlaunimis, girti vieniši studentai susikabinę rankomis šaukdavo, kad porų jiems ir nereikia, o po penkių minučių apsiglėbę verkdavo vienas kitam apie savo vienatvę. Visi jie buvo tokie fiziškai artimi, bet tokie vienas nuo kito nutolę. Stengiausi būti atsargi, galvojau, kaip vėliau reikės neužkliūti už jų visų minčių, kurias jie laikė siūlais pririšę sau už ausų ir leisdami joms sklandyti aukštai, virš galvų, virš stogo, virš debesų ir taip toil vieni nuo kitų. Jie visi bandė įsiteigti, kad turi sielą suprantantį ir papildantį draugą, kad juos sieja tikras ryšys, bet visi puikiai suprato, kad meluoja patys sau. Bet visi jie turėjo kažką bendra – jie kvėpavo tik šia sekunde. Visi žinojo, kad kartu jie tik dabar, kad daugiau niekada gyvenime visi tie patys žmonės nesusirinks į vieną ir tą pačią patalpą, niekada daugiau netriukšmaus, kurdami bendrą sumaištį. Bijojo sau pripažinti, bet žinojo, kad ir tie “sielas papildantys draugai, su kuriais sieja bendras ryšys” tokie atrodo tik dabar, o iš tiesų tėra eiliniai praeiviai, tik bendri keliai susikirto šiam vakarui, gal savaitei, gal metams, bet anksčiau ar vėliau visi išsiskirs. Niekas neėmė to į širdį, nes ten tai jau nebūtų tilpę. Vienatvė kasdien buvo su jais. Tik skirtingų atspalvių, bet visada šalia.

Gitaros griaudėjo, bosai drebino mūsų trachėjas, sukeldami kažkokį sinchronišką susijaudinimą. Pagalvojau, kad rytoj dar mirti nenorėčiau.