ištrauka #1

- I had a dream, you were waiting up there / They said “don‘t go, don‘t go, don‘t go“ / Left everything, hurried out scared / Of staying for too long, too long, too long / And I was insane hoping / That you‘ll make me sane... – Koks gražus tai buvo balsas... Kiekviena gaida persismelkusi nerūpestingumu, kiekviena nata nešė kažkokį narkotinį svaigulį.

Kai vaikinas nutilo man prireikė geros minutės, kad atsibusčiau iš transo. Dangus paskendęs klampioje tamsoje, tik kelios ryškios žvaigždės ir visiškai pilnas mėnulis apšvietė žmogaus veidą. Balta šviesa ir taip paslaptingą vaikino išvaizdą ir manieras darė dar labiau mįslingais. Tik dabar atkreipiau dėmesį į vaikino veidą. Jis, atsuktas tiesiai į mane žvelgė be jokios nuostabos, tik su jaukia nedidele šypsena, iš kurios tuoj išgirdau žodžius:

                

- Turi toje kuprinėje ko nors valgomo, ar ir vėl teks tenkintis pupelėmis iš skardinės?

                

Tokie buvo pirmi žodžiai, kuriuos išgirdau iš žmogaus, kuris kelis mėnesius bastysis su manimi dulkėtais keliais, klampiomis pievomis, laukiniais miestais ir iki skausmo atšiauriais kalnais, žmogaus, kuris įkvėps mane gyventi visa siela ir nepalikti nė vienos ląstelės miegančios – nesvarbu, gyva ji ar ne. Tai buvo pirmi žodžiai žmogaus, kuris buvo toks nuostabus ir toks aistringas gyventi, kad per ateinančias dešimt minučių pokalbio sugebės priversti mane juoduoti iš balto pavydo. Ir be jokių didelių pastangų padaryti įspūdį, tiesiog būdamas savimi. Nė neįtariau, kad jis per ateinančius pusę metų tąsysis mane visur, kur galėjau tik pasvajoti ir visur, kur niekada nebūčiau drįsusi kelti kojos niekieno neverčiama per jėgą. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad šitame aukštame, liesame ir kiek nusususiame berniuke gali tilpti tiek gyvybės, kad tokios tyros akys gali slėpti tokius beprotiškai šventvagiškus, nuodėmingus planus ir kad tokios kaulėtos rankos gali švelniai stumtelti mane nerti gilyn į viską, kas aplinkui – nesvarbu, purvas tai, litrai viskio, ledinis vandenyno vanduo ar marihuanos laukai – kad tik giliau, giliau, giliau. Bet nė sekundei neabejojau, kad tik tokiam žmogui, kuris pirmą kartą gyvenime matydamas žmogų paklausia jo,  ar jis turi toje kuprinėje ko nors valgomo, ar ir vėl teks tenkintis pupelėmis iš skardinės, gali priklausyti toks nepakartojamas ir užburiantis juokas, priverčiantis juoktis ir kitus (nori, nenori).

                

- Vanduo skaitosi? – atsakiau.

                

Jis melodingai atsiduso, prie šio dūsavimo priprasti man prireiks kelių savaičių, nes kiekvienas atodūsis vis kitoks, lyg atskira daina ir negali neatkreipti į tai dėmesio, mąstydamas, kokios natos sektų po išgirstųjų jei tai iš tiesų tai būtų daina. Tas vaikinas galėtų parašyti krūvas dainų vien iš savo atodūsių, nereikėtų nei tekstų, nei grupių joms atlikti, jis galėtų tiesiog sėdėti priešais susižavėjusią publiką ir dūsauti. Žmonės aikčiotų iš susižavėjimo, o didysis artistas baigęs pasirodymą numestų pašaipią šypsenėlę ir nieko nepasakęs patrauktų savu keliu (tikriausiai toliau dūsaudamas). Pametė man aptrintą skardinę sulankstytomis briaunomis ir pakėlęs galvą į dangų nerūpestingai paklausė:

                

- Nesi kada gyvenime pamaniusi, kad kiekvienas tariasi esąs baisiai individuali asmenybė, kai iš tiesų mes visi - nuo to bomžo, kurį matei užvakar prie murzinos maisto prekių parduotuvės iki didžiųjų  pasikėlusių visažinių filosofų - tesam ta pati ir viena visata, nesvarbu, pripažįstam tai ar ne?

Pasukau galvą į tą patį mėnulį, kurį jis stebėjo ir supratau, kad šiąnakt miegui laiko nebus.