nihilizmas

iš tumblr

"nobody exists on purpose, nobody belongs anywhere, everybody's gonna die. come watch TV."
- Morty Smith

filosofija man dažnai atrodo pilstymas iš tuščo į kiaurą, svaidymasis dideliais žodžiais tol, kol pats pasiklysti tarp jų. bet iš esmės, kartais pasigilinti į tokius dalykus įdomu. kol nesusipainioji.

nežinau, ar esu pakankamai brandi, ar žinau pakankamai, kad šnekėčiau apie filosofiją ir nesupainiočiau skaitytojo dar labiau. bet man nerūpi, todėl noriu pašnekėti apie tai, kam labai prijaučiu - nihilizmą.

visatoje nėra prasmės. joks gyvenimas neturi jokios prasmės ar reikšmės. nėra tokio dalyko kaip vienintelė tiesa ar moralė ir tiesa ir moralės normos gali būti suvokiamos skirtingai, nes ir tiesa, ir moralė yra žmogaus sukurtos savokos. bet kokia tariama reikšmė ar prasmė tėra reikšminga žmogaus požiūriu. viskas yra beprasmiška. likimo nėra. pasaulis sukasi nepriklausomai nuo to, ar egzistuojam. mes ateinam ir išeinam, ir niekas nepasikeičia, net jei atrodo, kad nuveikėm kažką didingo. mes gimstame ir visas mūsų gyvenimas yra ėjimas mirties link. mūsų egzistenciją nulėmė klaida. visiškas atsitiktinumas. mes - visatos netyčiukai, nieko jai nereiškiantys ir niekaip neįtakojantys jos egzistencijos. bet kokia įsivaizduojama prasmė - tai priemonė bandant atitraukti save nuo minties apie mirtį.

o dabar galima atsikvėpti. visa tai skamba bjauriai ir gąsdinančiai iš pirmo žvilgsnio. kai pamąstai logiškai, visa tai - tiesa. bet kokią prasmę ar tiesą susikuria pats žmogus, o visatai tai vis vien.

bet nėra viskas taip blogai. viskas priklauso nuo požiūrio. jokia kita idėja nedaro manęs laimingesnės kaip kad idėja, kad gyvenimas neturi prasmės. niekas neverčia manęs jaustis tokia laisva, kaip šita mintis. nes žinodama, kad nėra reikšmės, nėra to Didžiojo Tikslo, kurį turiu pasiekti, aš esu laisva nuo bet kokių įsipareigojimų. aš nieko nenuvilsiu - nei artimųjų, nei savęs, nei kokio nors dievo. kad ir ką aš daryčiau, vis tiek mirsiu. nebelieka smaugiančios baimės, kad nepaliksiu nieko po savęs, nes nepaliksiu. net jei atrodys, kad palieku - tai iliuzija.

kai šitai suvoki, kai garsiai įvardiji ir kelis kartus sau pakartoji, kol galiausiai įsisavini - gyvenimas neturi prasmės - viskas nušvinta. nesi niekam įsipareigojęs. ir kad ir koks šitas reikalas atrodytų sunkus ir juodas, geriau pagalvojus, jis išlaisvina. vieną dieną mirsim, o iki tol galim mėgautis gyvenimu. išspausti iš kiekvienos sekundės geriausia, nes neturim, ko prarasti. gyventi jaučiantis gerai ir užtikrinti, kad žmonės aplinkui yra laimingi.

paika kalbėti dideliais žodžiais ir jaučiuosi kaip dvylikametė, bet vadovaujantis nihilizmo filosofija, gyvenimo prasmė ta, kad jis neturi prasmės. galim bandyti patys suteikti jam prasmę, bet vėlgi - ta prasmė bus beprasmiška.

nihilistai dažnai įsivaizduojami kaip viskam abejingi ir laiką stumiantys žmonės. turbūt, ne be reikalo. lengva įsisukti į "nieko nedarysiu, nes tai vis tiek neturi prasmės" verpetą. bet neįsivaizduoju, kam tai gali teikti malonumą, kas gali būti laimingas vadovaudamasis tokia filosofija. kiekvienas pasirenka sau tinkančią srovę ir pritaiko tą filosofiją praktiškai ir aš renkuosi nihilizmą pritaikyti kaip idėją, kuri leidžia man daryti ir patirti kuo daugiau, veikti tai, kas teikia džiaugsmą ir išbandyti kuo daugiau, nieko nebijoti ir viskam sakyti taip, nes vis tiek neturiu, ko prarasti.

daug modernių meno srovių yra nihilistinio pagrindo. yra žmonių teigiančių, kad visas modernistinis ir postmodernistinis menas yra nihilistinis, nes netarnauja dievui. daug žmonių vadovaujasi nihilizmu, patys to nesuprasdami ir neprivalėdami to įvardyti. viskas čia yra logiška. yra žmonių, kuriuos neva liūdina tai, koks nihilistiškas pasaulis darosi, bet manau, kad viskas reliatyvu. mane, kaip ir daugelį, mintis apie nereikšmingumą tik išlaisvina ir nebeverčia niekam tarnauti. laisvų žmonių visuomenė - laimingų žmonių visuomenė. "Viskas, kas laukia vaivorykštės pabaigoje - šūdai. Ir tai verčia mane jaustis tokiu laisvu." (filmas "Kelyje").

per daug gilinantis į tokią filosofiją tikrai gali užgriūti baisi depresiją. todėl ir paliečiam čia tik patį vandens paviršių. mintis, kad nieko nereiški, kad esi tik statistinė būtybė gąsdina. manau, tam žmonėms ir reikia dievo. reikia religijos, kad įtikintų, kad po mirties laukia rojus ar geresnis gyvenimas, jei dabar viską atliksi tinkamai. aš ateistė. ir manau, kad tokios mintys yra melas sau. Frydrichas Nyčė, garsiausias nihilizmo filosofas, sakė "Dievas yra miręs" (šis sakinys neturi būti suvokiamas kaip teiginys, kad dievas egzistavo, o tada numirė. šis sakinys teigia, kad religija yra žmonių kūrinys ir jokio dievo nėra). žmogui reikia tikėti kažkuo, kad nebūtų taip baisu, ir jei jam lengviau meluojant sau, aš nieko prieš. šiaip ar taip, vienos tiesos nėra.

nihilizmas - plati srovė ir turi daug atšakų. viskas baisiai sudėtinga, bet esmė aiški. o jos pritaikymas praktiškai - kiekvieno asmeninis reikalas. galima čia rasti daug trūkumų - jei nihilizmas teigia, kad nėra vienos tiesos, tai kaip tai gali būti tiesa? daug kas ginčytina, daugelis gali nesutikti ir daugelis pykti už religijų paniekinimą. bet manau, kad kiekvienas renkasi savo idėjas, kuriomis vadovaujasi. aš vadovaujuosi beprasmiškumo idėja. jei mirsiu, tai bent būsiu nugyvenusi gyvenimą taip, kad nieko nesigailėčiau. nes neturiu jokių įsipareigojimų, neturiu reikšmės, kurią turėčiau pasiekti.

iš tumblr

dėmesio

noriu sirgti depresija,
pjaustytis venas popieriumi.
noriu būti hiperaktyvi,
šokinėti medžiais kaip beždžionė.
noriu žudytis,
skęsti virtuvės kriauklėje.

ir tada tu manęs verksi.

mes raganų proanūkės

"We are the grand daughters of all the witches you were never able to burn."

"Bet jau jų charakteris...". "Nepavydžiu jų auklėtojai...". "Nežinau, gal jos tiesiog labiau gilios nei kiti...". "Aš ir matau, kad tau nepaaiškinsi, kaip gyvent."."Man tikrai nieko keisto, kad tavo zodiako ženklas įrašytas prie pačių bjauriausių."

"Well-behaved women seldom make history" (L. T. Ulrich). sori, mama, kad užaugau banditu. aš ir nenoriu, kad su manim būtų lengva. su tobulais neįdomu. jūs galėsit džiaugtis, kad buvot pavyzdingi piliečiai, neužtraukėt gėdos tėvams ir tėvynei, elgėtės kaip dera ir buvot iš esmės dori žmonės. kažkam juk reikia būti vidutinybėmis. visi jūs - tušti kvailiai, trokštantys utopinės laimės, dėmesio ir greitai paruošiamų jausmų. jūs bijote nepažįstamų ir naujų emocijų. neviltis taip choreografiškai tąso. skausmas poetiškai ir teatrališkai lėtai mėsinėja kūną. po truputį - lėtai nuplėšia nagus, nugremžia odą virtuviniu šepečiu, o pačiai pabaigai pasilieka smegenis. melancholija su ilgesiu sugriebia už plaukų ir švelniai skandina ledinėj vonioj kol apsineši labiau, nei nuo bet kokios žolės ar ratų. džiaugsmas pakelia į spalvotus debesis ir nebežinai, kurioj pusėj žemė. atsipalaidavimas - toks gaivus jausmas, kad atrodo, daugiau niekada gyvenime nebeištrokši. ir kai visa tai junti, jautiesi girtas nuo gyvenimo. bet jūs to nejuntat. esat žemiški kirminai, garbinat konformizmą, materializmą, egoizmą ir tuo pačiu apsimetat individualybėmis. jūsų nuotraukose žmogus turi gražiai šypsotis, jūsų reputacijos negali būti suterštos nė krisleliu dūmo, lašo ar keiksmo, o paklodė negali būti sutepta anksčiau dvidešimt penkerių. prieš save visada turit veidrodį, bet į negražius nežiūrit.

o aš tikiuosi numirti turėdama kuo įrodyti, kad gyvenau.

kažkada pasistačiau supratimą, kaip viskas yra. tada išėjau į žmones ir man į veidą tėškė pats didžiausias įmanomas sumišimas. kaip jūs galit šitaip susitelkti į smulkmenas? negi tikrai nejuntat to? kaip galit ramia širdimi pragyventi visą gyvenimą mąstydami vien apie pinigus ir daiktus? kaip galit teisti kitus, spręsti apie gyvenimus iš išvaizdos, rūpintis kas ką pagalvos ir taip imti į širdį kiekvieną bereikšmį nieką? kaip galit būti tokie susvetimėję ir grubūs? nieko nebesuprantu.

vėl mano moralai. dažnai šlykščiuosi savimi. čia vienas iš tų atvejų. bet bent jau darau tai nuoširdžiai.

aš arogantiška ir pastoviai apsimetu žinanti geriau. aš debilui parodysiu, kad jis debilas. jei tavęs nemėgstu, leisiu tau suprasti. jei aiškinsi man, kaip rengtis, pasakysiu, ką galvoju, net jei esi mokyklos direktorius (tru stori). bet tuo pačiu apsisukusi kalbėsiu apie žmonių grubumą ir egoizmą. gal dėl to, kad tai man atrodo dirbtiniai jausmai, o pati viską darau nuoširdžiai ir juk dėl jausmų niekada neturi jaustis kaltas.

tiesiog jūs tiek daug nesuprantat. bėgat savo rateliuose, isterikuojat, verkiat, juokiatės taip, kad net baugu, ir vėl isterijos pilni dar greičiau bėgat. ir niekur nenubėgat. matot tik savo surudijusio ratelio virbus. aš sustojau jau seniai ir dabar matau viską aplink, ir žinau, kad nieko nežinau.

man tiesiog patiko šitie žodžiai

"sadness gives depth. happiness gives height. sadness gives roots. happiness gives branches. happiness is like a tree going into the sky, and sadness is like the roots going down into the womb of the earth. both are needed, and the higher a tree goes, the deeper it goes simultaneously. the bigger the tree, the bigger will be its roots. in fact, it is always in proportion. that's its balance."

- Osho


tiek daug tiesos tame. kuo giliau moki džiaugtis, tuo giliau moki liūdėti. nes emocijos, nesvarbu, kokios, skirtingų žmonių jaučiamos nevienodai. vieni moka jausti geriau, kiti tiesiog per daug paviršutiniški, per daug susirūpinę kasdieniu šlamštu.

aišku, kad kuo gilesnis liūdesys, tuo labiau jis slegia. bet tuo pačiu manau, kad iš didžio liūdesio gali gimti ir gražūs dalykai. ir šneku ne apie Salomėjos Nėries stiliaus virkavimus.

šiaip ar taip, nepamenu nė vieno iki galo malonaus lapkričio. šiais metais jis ypatingai malonus, lyginant su ankstesniais, bet vist tiek ne iki galo. Lietuvos oras šlykštus. matant visiškai pilką dangų, visiškai pilką aplinką ir visiškai pilkus veidus sunku neįsileisti to liūdesio.

sunku nesitikėti, kad įsileidus, savęs mėsinėjimas netaps būdu pasilinksminti.

abejingumas mums neegzistuoja

taurė gali būti tik pilna arba tik tuščia. jei išgersi pusę, likusią pabaigsiu aš.

vakar vakare užmigau su Bukovskiu. jis vienintelis su manim ir temiega. eilinį kartą many virė gyvenimas ir eilinį kartą jis buvo toks išskirtinai neeilinis. jis neprognozuojamas žvėris. ir vakar jis mane dusino - vien dėl smagumo, jau seniai bebuvo taip daręs.

- tu tik slepi baimę po ta energija.
- puiku, kad tu geriau žinai.
- visi desperatiškai ieško priemonių pabėgt nuo savęs. kitaip patys save suėstų.
- aš nebėgu nuo savęs, mes bėgam kartu.
- kai vieną dieną nebeturėsi, ką veikti, kai nebebus, ką paimt į rankas, kuo užsiimt, tu būsi priversta likt su savim. ir tada suprasi, koks pasaulis supuvęs ir baisus, kokio mėšlo jis pilnas. užgrauši save prisiminimais, ką turėjai padaryti kitaip. kaltė tave suvirškins.
- kai nebeturėsiu, ką veikt, galėsiu ramiai numirti.

tai buvo vakaras, kai sekundei turėjau likti su savimi.

pameni, kai kažkada nustūmei mane nuo dviračio ir aš taip nusibrozdinau koją, kad, atrodė, tai buvo pats baisiausias skausmas, kurį man teko patirti? aš irgi ne. ir neprisimenu, kad būtum atsiprašęs. skaudėjo žiauriai.

- man nepatinka pirkti maistą maximoj. man nepatinka susitikinėti su tetomis, dėdėmis ir pasikėlusiomis pusseserėmis. man nepatinka klausytis apie mokesčių reformas.
- nes tada esi priversta būti mirtingąja, kaip visi žmonės. nepatinka, kai vietoj to, kad reikštum savo intelektą, turi galvoti, ar užteks dviejų litrų pieno, ar ne?
- nekenčiu tavęs.
- myli mane. nes sakau tau tiesą.

nervinausi. grąžiau rankas. nervinausi taip, kad tirtėjo kiekviena ląstelė. o, seniai taip bebuvo... pasiilgau. sadomazochizmas skamba taip poetiškai.

kažkada, kai šokinėjom ant tos kraštutinės ribos, pasakojai, kad gali matyti vien juoda ir balta. bet tada tos spalvos susisluoksniuoja ir pagimdo visas kitas spalvas. kol iki galo neišjausi juodos ir iki galo neišjausi baltos, apie geltoną gali nesvajoti.

jei kada nenorėsi, kad labai skaudėtų, likutį skausmo iškęsiu aš. kad juoda būtų iki galo. mainais už tai, kad išgyvensi džiaugsmą, kurio nesugebėsiu pakelti aš. kad balta būtų iki galo.

Melancholija

ant suolelio sėdėjo mergina. akis nuleidusi bato galu trynė murziną medžio lapą į pilką grindinį. jai už nugaros po ryškiai apelsininius lapus braidžiojo Melancholija. mergina juto ją už savęs, bet nekreipė dėmesio. tiesą sakant, jausdavo ją visada ir jau priprato.

Melancholija buvo padaras žmogaus pavidalu, bet visai ne žmogus. jos oda buvo mėlyna, mėlynesnė už Yves Klein mėlyną ir žvilgėjo lyg šilkas, bet prisilietus kūną nukrėsdavo šiurpuliai, nes oda buvo šiurkšti kaip katės liežuvis. plaukai lengvučiai ir gaudantys saulės spindulius, bet tie, kurie atsispindėdavo nuo žvilgančių plaukų ir pasiekdavo žmogų, buvo dygūs ir skaudžiai šaldė. mergina nežinojo, kokios spalvos Melancholijos akys, niekas nežinojo. Melancholija visada būdavo užsimerkusi, kartais svajingai, kartais piktai susiraukusi, dažniausiai akys būdavo užmerktos mąsliai.

vėjas buvo švelnus. per švelnus lapkričiui. mergina labai stipriai užsimanė apelsinų sulčių.

Melancholija tyliai prisiartino prie merginos iš nugaros. ši nieko nepajuto. Melancholija ilgu kaulėtu mėlynu pirštu švelniai perbraukė per merginos viršugalvį, piršto galiuku nuvedė prie smilkinio, vos juntamai bakstelėjo į skruostikaulio įdubimą.

- Žinau, kad tu čia, - tarė mergina.

ji svajingai pažvelgė į tolį ir staiga jai širdį suspaudė ilgesys. ji pasiilgo visko, ko niekada nematė, neturėjo ir nebuvo sutikusi. ji pasiilgo ilgų karštų naktų Meksikos miestų lūšnynuose. pasiilgo džiaugsmingo nuovargio po ilgos kelionės mašina. pasiilgo mylimo nuo šypsenos prisimerkusių akių. pasiilgo svaiginančio oro gurkšnio po ilgo bėgimo nuo to, kas vijosi. pasiilgo vietų, apie kurias net nežino ir žmonių, kurių niekada nematė.

merginos plaukai pražydo. kiekvienas centimetras, prie kurio buvo prisilietusi Melancholija sužibo žibutėmis. melsvos gėlių galvutės trapiai kilo į viršų. ties viršugalviu, ties smilkiniu, ties skruostikaulio įdubimu.

mergina prisiminė draugo akis. jose galima rasti Meksikos karštį. rytinės kavos puodelis. jis pilnas džiaugsmingo nuovargio. susiliejusios miesto šviesos grįžtant autobusu namo. jos kartais panašios į jaukias prisimerkusias akis. oro gukšnis po penkių minučių begarsio juoko svaigina.

- Tu man kaip sena draugė, - mergina kreipėsi į Melancholiją.

Melancholija plačiai išsišiepė parodydama oranžinius dantis. ore pasklido gaivus apelsinų kvapas.

kas neleidžia užmigti

vidų taip drasko, kad tik sėdėdama tiesi kaip styga ir susitelkusi į kokį nieką kaip sniego rutulys iš Dominikos Respublikos galiu kelioms minutėm neleisti besimalančiai sielai perleisti traukulingus, nervingus, nenatūralius virpesius į galūnes.

aš nenumaldomai, nesutramdomai, beprotiškai trokštu, ne, aš geidžiu nieko nepasakyti ir išeiti tiesiog pro duris. pasiimt mašiną ir leistis į naktį. į miestą, o gal ne, koks skirtumas - vis vien viskas sulaukėję. sekti baltus brūkšnius, leisti šešėliams kristi ant veido važiuojant po gelsvais žibintais. gal nupiešti ką nors ant kokios valdiškos sienos. kokį lytinį organą, nes šiandien aš ne įkvepėjos vaidmeny, o debilo paauglio, kuriam trūksta dėmesio, užmirškim faktą, kad iš tiesų dabar aš mažiausiai jo noriu. ko noriu? turbūt, užmaršties. šiandien noriu pamiršti.

anksčiau užtekdavo nueit į dušą arba pasileist muziką. dabar nė iš tolo - mano demonai lengvai šitas banalybes perprato ir ėmė draskytis dar stipriau. nežinau, kaip tvarkysiuos su jais, jei artimu metu nepasiųsiu ko nors nuoširdžiai na**ui, neprisidirbsiu taip, kad gaučiau daug moralų iš visų, kas netingi (smagu, kai kiti žino už tave geriau kaip tau gyventi. tik klausykis išminties ir mokykis.), nenusigersiu, neapsirūkysiu ar nepadarysiu dar kokios nesąmonės.

pamiršti ką? tai, kas sutrukdė mano ramybę, kas neleidžia ramiai gyvent. žinau, kad užmiršti paprasčiausia, bet ir tai nėra lengva. tiesiog žinau, kad gilindamasi nieko nepasieksiu. manęs nedomina kas teisus, kas ne, kas ką pasakė, ko ne, ką padarė. po velnių, kalbų daugiau, nei tikrų jausmų. aš tiesiog nuovargio kupina prašau: nustokit apsimetinėt kažkuo, tikėtis, kaip viskas susitvarkys ir atidėti viską ateičiai. išspręskit savo suknistas aštuonių metų senumo problemas ir gyvenkit toliau. pykina mane nuo "nepakarsiu, bet ir nepaleisiu" žaidimo.

kančią laistyti lengva. labai teatrališka ir įspūdinga gilinti savo kančias ir draskyti sau vidurius, verčiant kitus tavęs gailėtis. bet šitas kelias lengviausias ir manęs juo neapmausit. kodėl būtina gyventi taip sudėtingai? kodėl aš turiu jaustis kalta, kad noriu gyventi paprastai? kančias išrauti, problemas išspręsti ir nesigilinti į tai, kas neturi prasmės. bet vietoj to, kad manęs paklausytų, jie laiko mane sukčiaujančia. kad gyvenu per lengvai.

ūsų tampymas

aš jau dabar žinau, kad rimtos mūsų dabartinės paslaptys vėliau atrodys tokios menkos. kaip tos paslaptys, kai maži būdami suvalgydavom daugiau saldainių, nei leido mama ir nieko nesakydavom, kai išleisdavom visus pinigus ledams vasarą (nors, ko daugiau ir reikia) ar kai sudaužydavom kokį lempos gaubtą ir apsimesdavom, kad ne mes. gal tai buvo tie pirmi kartai, kai padarėm kažką, ko negalima, kai nutylėjom ir slėpėm didelę savo paslaptį. ir mes jautėmės tokie nuostabiai blogi.

dabar mes slepiam daugiau. kai nieko neįprasta pasidaro gauti taurę vyno iš mamos, mes randam naujų būdų kaip nusidėti, randam naujų dalykų, dėl kurių neatgailaujam, nors turėtumėm. nes mes norim lakstyti kraštutinumais ir šokinėti ant tų ribų - peržengsiu ar ne?

mes ir dabar žinom, kad čia žaidimai. dalykai, kurių reikšmė per laiką nudulės, erzinimas, kuris neturi reikšmės. gal tiesiog esam per daug mylimi.

mums jūs neįrodysit, kas teisinga. netikėsim nei vienu žodžiu, nesvarbu, kaip besistengsit. tiesą mes rasim patys, kad ir kiek kartų veidą teks murkdyti purve.

kai turėsiu mašiną, naktų namie neleisiu. leisiu buferiui ryti baltą liniją, o žibintams vaiduokliškai nušviesti kiekvieną nelygumą kelyje. ryte grįšiu lyg niekur nieko. o gal negrįšiu.

galbūt tas lėkimas visur ir visada, norėjimas paragauti visko prarys vienu gurkšniu, pražudys staiga ir skaudžiai, bet, dieve, tai bus toks gyvybingas būdas mirti.

šiandien sutiksi save

7:28 suskambėjo žadintuvas. telefono ekranas švietė žodžiais "šiandien susitiksi save". aitrus skambėjimo tonas erzino.

antklodė, susivėlusi užvalkalo dugne, pledas, kurio pusė karojo žemyn nuo lovos krašto. pro užuolaidų plyšį nedrąsiai skverbėsi rausvų ir gelsvų spalvų paletė. šuo markstėsi ir žiovavo daugiau, nei aš. rodėsi, kad matau garuojančią šilumą nuo lovos, kurią nenoriai teko palikti.

ta pati dantų pasta, tas pats šampūno kvapas ir karštis nuo plaukų džiovintuvo. atrodė, kad jaučiu kaip tvinkčioja mano ištinę paakiai ir lūpos, kvėpavau sunkiais atodūsiais. buvo įdomu, kokia mano nuotaika bus šiandien, nes per mieguistumą dar nesugebėjau suprasti, kaip jaučiuosi.

medvilnė, braukianti man per šonkaulius, vėsus odinis diržas netyčia prisilietęs prie stuburo slankstelio. kambarys, jau pilnai pripildytas ryškios rožinės buvo lyg priminimas, kad turiu skubintis. kava, eilinį kartą per neapsižiūrėjimą nuplikiusi gerklę, apdžiūvusios duonos sumuštiniai.

budau. pro langą oras atrodė gražesnis. dabar, būnant lauke, tas rausvumas badė. kaip chameleonas įraudau ir aš. kodėl nepasiėmiau pirštinių...

35 centai už bilietėlį. taip, pusė kainos. ačiū.

sėdynė prie lango ir ausinės. šalta ir čia. senamiesčio grindinio plytos, požeminės perėjos, dar miegantis eismas, tuščios gatvės ir ore pakibusi rausva migla. tokios netikros ir plastmasinėmis atrodančios rožės, apvytusios saulėgrąžos, pardavinėjamos močiutės, tie patys Laisvės alėjos benamiai, šiugždantys lapai. supynės. ir tu.

nepasisveikinom, ir nereikėjo. jau pripratau, kad kasdien atrodai skirtingai ir leidau savo vaizduotei kurti tave visokią ir įvairiausią, bet vis tiek nei vienas iš vaizdinių nė iš tolo nepriminė to vaizdo, kurį pamačiau. nebūčiau pažinusi, net neįtarčiau, jei nežinočiau, kad tu - tai aš.

sėdėjom ir supomės, o aš negalėjau atitraukti akių nuo tavęs. iš tavo judesių mačiau, kad nuo mūsų praėjusio susitikimo jau spėjai susipažinti su kažkuo. aplankei kažką. išmokai kažką naujo. nuveikei kažką, kuo didžiuojiesi. iš to, kaip laksto tavo akys matau, kad turi naujų idėjų ir nuveiksi dar daug daugiau.

bet rankose tie patys randai, tie patys skaudantys raumenys, kojos jaukiai virpančios nuo nuovargio, įsitempęs kaklas, vos melsvi paakiai nuo galvą ūžiančių, bet jau visai neberūpiamų barnių, ta pati laisva laikysena ir atsipalaidavę ilgi pirštai, gulintys ant tų pačių juodų kelnių.

man visai patinka, kad nustojai klausyti Nirvanos. bet rengtis juodai gali ir toliau. nors, neaiškinsiu, jau nebepažįstu tavęs. ir gerai. nepastovume randu namus.

vėjas vis stiprėjo, nors įdienojant kaip tik turėtų būtų priešingai. rausvumas dingo, bet šaltis - ne. dangų tai užklodavo debesys, tai nuliedavo saulės spinduliai. supomės ir tyliai girgždančios supynės mane ramino, bet aiškiai jutau iš tavo pusęs augantį nerimą. jis nebuvo tas negeras nerimas, tiesiog tu ir vėl negalėjai ramiai nusėdėti. per ilgai laiko čia praleidai, nors ir praėjo tik koks pusvalandis. jau norėjai eiti, pamatyti kažką, apie niekaip negalėjau išskaityti iš tavo judesių, nuveikti kažką, apie ką dar nežinau. galiausiai tavo džiaugsmingas nerimas paėmė viršų, atsikėlei ir nenustodama stebėti visko aplinkui išėjai.

išėjau ir aš, likau tavo mintyse, kaip dalis dėlionės, dėliojamos diena iš dienos. padaviau ranką vakar dienos sau, kuri laikė už rankos užvakar dienos save, o mano antroji ranka laukė rytojaus savęs.

rytoj aš vėl sutiksiu save, bet viskas bus kitaip. atsikelsiu 10:24 ir pro langą skverbsis mėlis. o gal jau bus prašvitę iki galo. gal tą rytą galvos neplausiu ir pusryčiams gersiu arbatą. nors, ką aš čia šneku, mano vaizdiniai niekada nepasiteisina. tikriausiai būsiu ne namie, gal naktį bus karšta ir mano paakiai visai neištins. gal visai šią naktį nemiegosiu. rytoj aš vėl sutiksiu save, bet jau tai nebebūsiu ta pati aš.


"please just don't stop changing"

apie vaidenimąsi

Tu kvepi visai taip, kaip tas melsvas kvapas, kuris buvo per garsus, kad pasiektų mano ausis šiandien.

Tu skambi visai taip, kaip ta boso linija, kurios neužuodžiau užvakar prie šildytos picos lėkštės.

Tavo oda šiurkšti, kaip tie žalios rožės žiedlapiai, kurie neišsiskleis mano vonioj rytoj.

Ir tu visai neatrodai kaip blaiva mano galva. 

man patinka vaikščioti po miestą

man patinka nepažinoti.

praėjau žmones mieste, kurie atrodė tokie įdomūs. pagyvenęs dėdė, panašus į Ginsbergą, keista mergaitė spuoguotu veidu, moteris, su džinsais einanti į teatrą. ne, tie visi hipsteriai studentai manęs nedomino, jie tokie dirbtiniai. bet tie iš tikrųjų įdomūs žmonės, jie visi turėjo, ką pasakyti, ką papasakoti. jau vien jų akys, išraiškos, nulietos šypsena ar perkreiptos rūpesčio pasakė daug.

dalies sekundės akių kontaktas, netyčinis rankų susilietimas stovint prigrūstame autobuse, po kurio abu iš karto atsišliejom vienas nuo kito, kvepalų gūsis kai žmogus sparčiai praėjo pro šalį. tas laikinas ryšys, plona gija užsimezgęs trumpai akimirkai ir tuojau pat dingęs - jis neįpareigojo kaip įprastas bendravimas. tai irgi bendravimas, bet visai kita forma, neturintis jokių bendrų priežasčių ar padarinių. iš skirtingų pusių atėję mes susidurėm ir toliau nuėjom skirtingais keliais, sekundei pagalvoję vienas apie kitą, o gal net nieko nepastebėję. ir gal taip įdomiau - nepažinoti - tada apčiuopi laikinumą.

žmonės mane domina. jų laikysena, gestai, kalba, reakcijos į įvairius dalykus, emocijų išraiška - jie visi skirtingi ir dažnai patys nejaučia, kokie unikalūs.

turbūt ne kartą mane prigavo tyrinėjančią svetimo rankų venas, blakstienų ilgį, lūpas, kai jos šneka ir žinau, kad pati jausčiausi nejaukiai jų vietoje, bet tuo metu jie man būna visai ne svetimi. lyg narpliočiau suktas paslaptis, susipynusias tarp tų blakstienų, užsiklojusias tomis venomis, pasislėpusias už tų lūpų. ir kai jau atrodo, kad tuoj tuoj visos paslaptys išaiškės, privažiuojam galutinę stotelę, ateina tas posūkis, kuriame man reikia į kairę, o kitam į dešinę.

rytoj turbūt vėl važiuosiu į miestą.

kinematografinės vizijos

oras buvo persismelkęs šviesa ir šiluma. tas geltonis buvo apgaulingas, aš tikėjausi, kad išlipsiu iš autobuso ir vėjas taip lups man veidan, kad išpūs visą naivų susižavėjimą tuo geltoniu. šiandien aš mačiau plačiai. šiandiena nebuvo viena iš tų sėdynė-priešais-mane-kokių-trijų-metų-senumo-guma-pensininko-pakaušis-prieky-ausinės-ausyse dienų. aišku, kad ausinės buvo, bet šiandien aš mačiau plačiai. ne muses ant niekada, bent jau iš vidaus, nevalyto lango, o namus toliau, kurie atrodė geltoni, nors puikiai žinau, kad jie pilki. nieko baisaus, aš apsimetinėju dažniau. ten toli už namų debesys buvo tamsesni ir namai atrodė nuo to tik dar ryškesni. gatvė mano akyse praplatėjo, ištyso. ji irgi buvo pilka, bet nuklota geltonio ir iš savo vietos mačiau paviršiaus nelygumus arba man tiesiog taip atrodė, nes šiaip reikėtų akinių, kad tai pamatyčiau. žiūrėdama į gatvę jutau, kad kažkur virš kairės mano ausies ant stiklo ropinėja mažas vabalas. viskas buvo deformuota. o gal aš tiesiog buvau filme, vienoje iš tų juostų, kurių proporcijos 21:9. įsivaizdavau jūrą. ne, ne tą turkišką rojų, iš kurio grįžti ne šviesesnis už velnią. vaizdai susidubliavo. dvi skaidrios juostos sugulė ir mirgėjo viena per kitą. geltonais apsimetantys pilki namai ir asfaltas ir melsvas pajūris. melsvas smėlis, melsva jūra, banguojanti ir putojanti taip, kaip jai ir priklauso - atšiauriai, bet tuo pačiu žavingai, kiek šviesesnės melsvos uolos pakrantėje ir melsvas dangus. melsva ir šiluma, ir suknelė merginos, kurią mačiau tame pajūry besiplaikstančiais plaukais. ji lyg ir ėjo pakrante, bet vaizdas trūkinėjo. mergina šokčiojo, kelio nėjo nuosekliai - lyg kažkas būtų juostą sukarpęs, po truputį nukirpęs ir vėl suklijavęs. vėją irgi girdėjau, tą tikrą pajūrio vėją, kuris nešioja druskos krislus nuo jūros. viskas taip siurrealu. geltona ir melsva ir taip ryšku - ar aš pas Van Gogą? bet jis juk ne siurrealistas, po velnių.

kai išlipau, vėjas man į veidą netėškė. visai vėjo nebuvo.

agnbvaspbdsssptk

Aš nemokėjau numirt

Gyvybė dusino, bet

Nepaleido.

Bejėgė prieš save

Visagalė prieš pasaulį.

Atėjei tu man padėti.

Smaugei,

Pjaustei,

Badei,

Deginai,

Skandinai,

Supykau. Linki man blogo?

Skaudini?

Pikta pažvelgiau tau į akis ir pamačiau

Tik peilį savo rankoj ir

Kitos vidurinį pirštą.

creativity is the highest level of intelligence

tau skauda, tau liūdna, tave slegia, tu vienišas, tu nerimauji, tu negali nurimti, tu paskendęs nežinomybėje. tu springsti juoku, tavo akys šypsosi, tavo siela pabudusi, tau atrodo, kad gyvenime daugiau nemiegosi, nežinai, ką daryti su visa turima energija. tu ramus, tu tylus, tu neturi ir nenori nieko sakyti, nes tau patinka tyla, tu galėtum valandų valandas vien klausytis.

padėk šalin kompą. nustumk ir knygas, dabar tu ne mokaisi, o jauti. išeik iš kambario, nueik į kiemą, nueik į savo garažą, nueik į balkoną, nueik prie to apleisto pastato anoj gatvės pusėj. tik prieš išeidamas pasiimk ką nors - pasiimk markerį, tušinuką, pieštukus, kreideles, dažų flakoną, sienų dažus, anglies gabalą iš židinio, profesionalius dailininkų pieštukus, akrilinius dažus, aliejinius dažus, guašą, akvarelę, temperą, teptukų, pagaliukų, statybininko volelį ar mentelę, pasiimk bet ką. pasiimk ir popieriaus iš mokyklinio aplanko, pasiimk gabalą kartono nuo senos dėžės kur buvo naujas virdulys, pasiimk fanieros gabalą, klišą, šiurkštų, tobulai išmatuotą - nesvarbu, pasiimk stiklo plokštę, medžio drožlių plokštę ar kokią vargšišką malką arba gali vietoje to susirasti pliką sieną kur nors, kur dabar niekas tavęs nemato.

tavo formatas nėra A4 ir tavo tema nėra "piešinys Kazio Borutos knygų motyvais". tu neturi piešti veidų pagal proporcijas, neturi sudaryti trimačio vaizdo, neturi naudoti perspektyvos, tau nereikia kompozicijos taisyklių, tavo žolė neturi būti žalia ir dangus neturi būti mėlynas. tau nereikia piešti padrožtu pieštuku ir tau nereikia naudoti būtent 12 dydžio filberto iš būtent Meno mūzos prie Rotušės aikštės. išmesk iš galvos visą šlamštą, kurį tau sukišo per dailės pamokas, tau nieko nereikia. viskas, ką pasilik, vienintelis dalykas - tai emocija. tavo jausmas, jausmai, gal jausmų mišiniai - viskas, ko tau reikia ir lik ištikimas jiems.

o dabar išleisk viską lauk.

dėk brūkšnį ten, mesk tašką į kitą pusę. gal tau užteks vienos linijos ir tai bus viskas, ko tau reikės, o gal pripildysi visą erdvę smulkių, energingų potepių (atsinešk kopėčias, jei labai reikia). negalvok apie vaizdą, negalvok apie objektą. jausmas. atsipalaiduok ir ranka, valdoma tavo emocijų tau parodys, ką reikės, ne tu jai. įsijausk ir teptukas su ranka beliks paviršiaus ir tavo sielos susisiekimo įrankiais. nereikia lygių kampų, švarių kraštų, tvarkingų rankų. tėkšk viską, ką nori ir negalvok, o jausk. rezultatas neturi būti gražus, jis turi versti jausti ką nors.

geriau? dabar pakartok tą patį dar kartą. paskui dar kartą. ir dar kartą.

knygelės pilnėja per greitai

  

iš dienoraščių

2015/08/23
1:11
kai purčiau pievon mėlynos spalvos, tokios mėlynos, kuri tobulai susišaukia su ryškiai oranžine, nors šis derinys ir niekur netinka, staltiesę, nulaistytą melionių prieskonio degtine ir apdrabstytą riebiais naminių šašlykų trupiniais man virš galvos tobulai tobulai giedrame danguje žibėjo paukščių takas, taip ryškiai, kaip tik rugpjūtį gali.

poetiška? be proto, manyčiau, be proto.

2015/09/04
2:26
ta laisvė tokia saldi ir tokia nepakartojama, vien įsivaizduoti tą jausmą kad esi visiškai niekam neįsipareigojęs - jokiai mokyklai, jokiam darbui, jokiems mokesčiams, jokiai suknistai rutinai - tik savo sąžinei ir gali gyventi po atviru dangumi su keistais žmonėmis mylėdamas gamtą ir mylimas gamtos tol, kol nieko neskriaudi ir neskaudini. ir visas gyvenimas tada didelis atradimas.

man tai skamba kaip nereali, meniška, nuostabi svajonė. nes aš jau seniai seniai pavargau nuo visų "pareigų", "privalai", "žinok ne tik savo teises bet ir pareigas", "gali", "negali", "dera", "dera", "įvaizdis", "garbė" ir vėl "pareiga". šūdai. to nėra, viso to nėra. tėra iliuzijos, gerai įkaltos kiekvienam, tiesiog iliuzijos, įsigėrusios į kraują ir plukdomos nuo sekundės kai įkvepi pirmą kartą iki sekundės kai iškvepi paskutinįjį. bet žmogaus prigimtis juk žmogiška, ne mašiniška, po velnių. mes gimėm nuogi dangui, visada besimainančiam, nuogi gimėm kiekvienai augalo lapelio briaunai, kiekvienam lapės kailio plaukeliui ir kiekvienam kubiniam rudens ryto miglos centimetrui, o ne pareigai ir teisei.

2015/09/06
21:03
jei aš norėsiu kvėpuoti, jei norėsiu bastytis, trankytis ir ieškoti, aš prisiekiu, kad taip ir darysiu. žinau, kad išpildyti tokį pažadą be proto sunku, bet jei aš išdrįsiu nugęsinti norą, sklindantį iš sielos, kuris geriausiai identifikuoja, kad dar turiu gyvybės, jei tik grįsiu nepaklausyti savęs, tai bus diena kai oficialiai įstosiu į mėmių, gimusių tam, kad mirtų, klubą. pavojus didelis.

kai žinai, kad rugpjūčio teliko šešios dienos

išsitraukiau žvaigždėlapį
ištiesiau ant nuogos jo plačių pečių nugaros,
kad galėčiau suskaičiuot baltas skyles savo sieloj
iš kurių taip stipriai veržias šviesa.

jis pasigriebė lapą, suvyniojo ir tarė
"nereikia, aš tau pats parodysiu"

ištrauka #1

- I had a dream, you were waiting up there / They said “don‘t go, don‘t go, don‘t go“ / Left everything, hurried out scared / Of staying for too long, too long, too long / And I was insane hoping / That you‘ll make me sane... – Koks gražus tai buvo balsas... Kiekviena gaida persismelkusi nerūpestingumu, kiekviena nata nešė kažkokį narkotinį svaigulį.

Kai vaikinas nutilo man prireikė geros minutės, kad atsibusčiau iš transo. Dangus paskendęs klampioje tamsoje, tik kelios ryškios žvaigždės ir visiškai pilnas mėnulis apšvietė žmogaus veidą. Balta šviesa ir taip paslaptingą vaikino išvaizdą ir manieras darė dar labiau mįslingais. Tik dabar atkreipiau dėmesį į vaikino veidą. Jis, atsuktas tiesiai į mane žvelgė be jokios nuostabos, tik su jaukia nedidele šypsena, iš kurios tuoj išgirdau žodžius:

                

- Turi toje kuprinėje ko nors valgomo, ar ir vėl teks tenkintis pupelėmis iš skardinės?

                

Tokie buvo pirmi žodžiai, kuriuos išgirdau iš žmogaus, kuris kelis mėnesius bastysis su manimi dulkėtais keliais, klampiomis pievomis, laukiniais miestais ir iki skausmo atšiauriais kalnais, žmogaus, kuris įkvėps mane gyventi visa siela ir nepalikti nė vienos ląstelės miegančios – nesvarbu, gyva ji ar ne. Tai buvo pirmi žodžiai žmogaus, kuris buvo toks nuostabus ir toks aistringas gyventi, kad per ateinančias dešimt minučių pokalbio sugebės priversti mane juoduoti iš balto pavydo. Ir be jokių didelių pastangų padaryti įspūdį, tiesiog būdamas savimi. Nė neįtariau, kad jis per ateinančius pusę metų tąsysis mane visur, kur galėjau tik pasvajoti ir visur, kur niekada nebūčiau drįsusi kelti kojos niekieno neverčiama per jėgą. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad šitame aukštame, liesame ir kiek nusususiame berniuke gali tilpti tiek gyvybės, kad tokios tyros akys gali slėpti tokius beprotiškai šventvagiškus, nuodėmingus planus ir kad tokios kaulėtos rankos gali švelniai stumtelti mane nerti gilyn į viską, kas aplinkui – nesvarbu, purvas tai, litrai viskio, ledinis vandenyno vanduo ar marihuanos laukai – kad tik giliau, giliau, giliau. Bet nė sekundei neabejojau, kad tik tokiam žmogui, kuris pirmą kartą gyvenime matydamas žmogų paklausia jo,  ar jis turi toje kuprinėje ko nors valgomo, ar ir vėl teks tenkintis pupelėmis iš skardinės, gali priklausyti toks nepakartojamas ir užburiantis juokas, priverčiantis juoktis ir kitus (nori, nenori).

                

- Vanduo skaitosi? – atsakiau.

                

Jis melodingai atsiduso, prie šio dūsavimo priprasti man prireiks kelių savaičių, nes kiekvienas atodūsis vis kitoks, lyg atskira daina ir negali neatkreipti į tai dėmesio, mąstydamas, kokios natos sektų po išgirstųjų jei tai iš tiesų tai būtų daina. Tas vaikinas galėtų parašyti krūvas dainų vien iš savo atodūsių, nereikėtų nei tekstų, nei grupių joms atlikti, jis galėtų tiesiog sėdėti priešais susižavėjusią publiką ir dūsauti. Žmonės aikčiotų iš susižavėjimo, o didysis artistas baigęs pasirodymą numestų pašaipią šypsenėlę ir nieko nepasakęs patrauktų savu keliu (tikriausiai toliau dūsaudamas). Pametė man aptrintą skardinę sulankstytomis briaunomis ir pakėlęs galvą į dangų nerūpestingai paklausė:

                

- Nesi kada gyvenime pamaniusi, kad kiekvienas tariasi esąs baisiai individuali asmenybė, kai iš tiesų mes visi - nuo to bomžo, kurį matei užvakar prie murzinos maisto prekių parduotuvės iki didžiųjų  pasikėlusių visažinių filosofų - tesam ta pati ir viena visata, nesvarbu, pripažįstam tai ar ne?

Pasukau galvą į tą patį mėnulį, kurį jis stebėjo ir supratau, kad šiąnakt miegui laiko nebus.

ima žiovulys

jie manęs nenustebina. nesakau, kad privalo ar kad čia kažkoks testavimas, bet man būna baisiai nuobodu kai neišgirstu iš jų jokių įdomių, netikėtų, stebinančių ar išsišokančių minčių. tai verčia mane norėti padaryti ką nors blogo. nusigerti ir taškytis pagal rusišką muziką, kurios nekenčiu, surūkyti visą pakelį cigarečių per vieną naktį, pasišlaistyti gatvėmis girtai. kraštutinumai pažadintų iš to, nors ir laikino, bet tokio žudančio nuobodulio, primintų man, kad kas jau kas, o aš gyvenu.

dieve, aš tik noriu, kad žmonės kalbėtų, kad išleistų emociją laukan, parodytų bent kokį nors jausmą, išsakytų mintis ir nesirūpintų kas ką apie jas pagalvos. nu nes blemba kartais atrodo, kad žmonės nieko nejaučia, neturi jokių prieštaringų ar drąsių minčių ir jausmų, atrodo, kad ištisai miega ir net nesiruošia keltis, kad egzistavimas - tai viskas, ko galima norėti.

ką studijuosim po mokyklos. kaip norėčiau pakeliauti po pasaulį. kokias knygas skaitai. ką veikei vasarą. jeez. pasakyk ką nors, mesk man ką nors, kam tikrai jauti aistrą, paklausk, kas tau tikrai rūpi, papasakok, ant ko tu nesveikai pasinešęs, pasiguosk, kad dar nesibučiavai, papasakok, kaip mama prigavo tave girtą arba kaip kažkada atsitrenkei į stiklines duris, nes jų nepamatei. dieve mano, pasakyk, kad konformizmas vis dar pūdo visuomenę, kad moteris gali rengtis ką nori ir miegoti su kuo nori ir kiek nori, pasakyk, kad galėčiau aistringai tau pritarti. arba pasakyk, kad Miley Cyrus kalė, kad tavo klasiokė kalė ir kad šita praeivė kalė kad galėčiau pasakyti, kad tai visiškai nesvarbu ir nereikia tuo rūpintis. pradėk kvėpuoti, po velnių, nes jei dabar nualptum, nepadėčiau, nes paprasčiausiai nepastebėčiau skirtumo.

ištroškus

koks keistai liūdnas, bet toks gražus jausmas kai po virtinės didelių ir mažų, bet vienodai reikšmingų įvykių viduryje kelionės sekundei užsimerki išsišiepęs kruvinam dangui ir suvoki, kad visa tai tave formuoja lyg minkšto drėgno molio skulptūrą, kad po kiekvieno naujo prisilietimo prie tavęs - naujos minutės - tu jau nebebūsi toks, koks buvai prieš jį. supranti, kad kiekviena smulkmena reikšminga ir kiekviena yra amžiams įsirėžusi į tave, nesvarbu, jei jas vėliau ir pamirši ar jei jos įstrigs atmintyje visam likusiam gyvenimui. nesvarbu, kas tai: braidžiojimas sraunia kalnų upe, stingdančiai šaltas oras prie ledyno, kepinantis karštis ant įkaitusio pajūrio smėlio, klausymas susikaupus ekskursijos po meno galeriją ar beviltiški prikoliukai vidury didmiesčio.

noriu sugerti į save viską, be jokių išimčių.

šitos dar nerodžiau