menininkai nesibučiuoja šiaip sau

menininkai nesibučiuoja šiaip sau.

jie nesibučiuoja, nes „o, blet, jos šikna gera.“

nesibučiuoja, nes „noriu praleist su ja visą likusį gyvenimą ir būt palaidotas kartu.“

nesibučiuoja, nes „koks jis protingas!“

nesibučiuoja ir dėl „bet kaip jūs tiktumėt...“

menininkas mane bučiavo, nes raudonos šviesos atsispindėjo mano ašarose, kai kartu rūkėm balkone.

menininkas mane bučiavo, kai pasakiau, kad pretenzingi jo eilėraščiai pretenzingame jo tinklaraštyje man šlykštūs.

aš bučiavau nemenininką, nes jo žmona jį mušė ir man buvo gaila suknisto jo gyvenimo.

aš bučiavau menininkę, nes ji vis kartojo, kad ji stora ir iš pykčio vietoj savęs šėrė savo katiną.

nežinau, ar menininkai moka iš tikrųjų mylėti vieną asmenį.

nežinau, ar jie moka nemaišyti tos meilės su savimeile, meile menui ir dar dvidešimčiai kitų kalių.

nežinau, ar menininkai moka mylėti geras šiknas, savo gyvenimo meiles, protingus žmones ir tuos, kurie jiems tinka.

o iš tikrųjų nesu bučiavusi menininkų ar menininkių. esu bučiavusi vieną girtą nelaimingą vedusį vyrą.

tik akimirkas galiu vestis prie altoriaus - esamas ir nesamas. nes nemoku mylėti gerų šiknų ir turbūt nemoku mylėti žmonių (gerų ir blogų).

iš kolekcijos #1

tiek daug laiko prasitrinu įvairiose viešose įstaigose, miesto autobusuose, stotelėse, gatvėse, alėjose, eidama takais, šaligatviais ir vaikščiodama kiemais, kad jau turiu sukaupusi nemažą kolekciją - kolekciją žmonių.

* 

gaudžiau paskutines rudens išdavas. Kaune daug nuostabių tarpukario pastatų.

viename iš nedidelių, apsmurgusių kiemų prie manęs priėjo močiutė:

- ką čia fotografuojat?

- balkonus. raudonas gėles balkonuose.

- mm. mano tai tas pats viršutinis. daugiausiai saulės gauna.

*

vyras klausėsi kaip autobuse kalbėjomės apie žolę ir alkoholį. sakėm, kad nenorim nuvemtų kampų per gimtadienį. žema, šlykštu. jam ši tema, pasirodo, buvo labai aktuali.

- nieko blogo vemt, taip smagiau. pavemi ir toliau geri. 

jo veido fizinė būklė paliudijo, kad toks ciklas jam gerai pažįstamas.

*

nemažas ūgis ir proporcingas jam kūnas. ant plačių pečių gražiai krentanti plona tiesaus kirpimo juoda striukė, idealiai sušukuoti plaukai (pavydžiu), žydros akys su ilgomis blakstienomis, švariai nuskustas smakras ir labai simetriškas veidas. 

labai neįdomu. 

vidury kaktos buvo raudonas spuogas, bet net jis neužgožė tobulumo. 

labai neįdomu.

tada jis prašneko – truputį šveplai, nerišliai tardamas r raidę ir sakydamas s ir š truputį per daug iškišdamas liežuvį.

pasidarė įdomiau.

*

mokyklos valgykla. šiandien joje pamačiau tikrą lietuvį berniuką. "lietuvis" - tokia buvo pirma mintis, kai jį pamačiau, nors visi pusantro tūkstančio mokinių mūsų mokykloje lietuviai.

gal ta nedidelė, kaulėta, ryškaus žandikaulio, į šonus ištęsta galva su truputį atlėpusiomis ausimis.

gal tie pilkai rudi plaukai.

iš prisiminimų ėmė kilti Šaltenis, Račickas ir visi jų Zuikos, Liukos ir cukrūs.

*

Linkolnas. šeštame autobuse sėdėjo Linkolnas šiek tiek išsprogusiomis žydromis akimis ir atsikišusiu apatiniu žandikauliu. 

tik be žandenų.

ir skaitė "lietuvos rytą".