žodžių
nereikia. yra stiprios baltos led lempos, žaibuojančios nuo scenos. pakanka jų siunčiamų
Morzės abėcėlės ženklų. tu tik nekalbėk. siųsk ilgus darinius, o man net
nereikės jų koduoti. kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus
vertimas.
blyksėjimas
įšaldo judesius. sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. nieko
nebelieka. kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty,
kitokioj kombinacijoj. niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl
atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. keturi epizodai per sekundę:
šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. mes esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.
karšta. liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. čia kartu su
lempų Morze sklinda ir garso bangos. jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais
deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios ir tokie deriniai jau niekada
nebus atkartoti. neidealios, skirtingos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo
dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis
taškančios gitaros stygos. tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore,
šitoj visa ryjančioj tamsoj ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito
žmogaus delnus ir trečio plaukus. per sekundės dalį jos apskrieja visą salę,
lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių
kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. paliesta kiekvieno ji tampa
mūsų, bet nespėję to suvokti jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir
glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis
per vibruojančias deguonies molekules.
viso
labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. bangų interferencija,
iššaukta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. bet tik
kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos
plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir
jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės
vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir įdubusius tarpus tarp
šonkaulių. varva, teka ir laša. mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat
intymumu kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. mes vienas didžiulis padaras,
kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. mes besidalijančios ir viena
kitą naikinančios ląstelės. deguonį išnešioja muzika.
lauke
kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. ji blankiai pilka, o gal
mėlyna. mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. kažkaip pirštų
pagalvėlės išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo
spaustus mygtukus. rankos kažkaip paleido būgnų lazdeles. tik niekas nematė,
niekas nežino. kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė
lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.
tik visi
išėjo po vieną. net jei susikibę rankomis ar liežuviais.
