nebijok,
aš kartais irgi nežinau, ar egzistuoju. nežinau, ar iš viso kada tvirtai žinau,
kad egzistuoju. ir nors dabar abejoji, gavęs smūgį į paširdžius sakytum, kad
šitas skausmas negali būti netikras. kraujo skonis burnoje aštriai sakytų, kad
tai tikras skausmas, juk toks stiprus, kad aptirpsta smegenys ir aptemsta
akyse. bet juk gal kaip tik, jei toks stiprus, tai negali būti iš tikrųjų? negali
toks baisus jausmas tikrai gyvuoti. tada, jusdamas, kaip šonkaulio atplaišos
plėšo vidinius audinius, atplėšdamos ląsteles, tada jau geriau tikrai
neegzistuotum. paliktum tą skausmą realiai fantazijai. fantazijos realybei.
kartais
taip gera, negali patikėti, kad taip iš viso gali būti. laimė svaigina ir tu ja
netiki. džiaugsmas per didelis, ašaros per skaidrios ir per švelnios,
kasdienybė tiesiog per gera, kad būtų tikra. didžiulė laimė sugeba iškelti tave
taip aukštai, kad pamiršti, jog pakilai nuo žemės. saulė, atrodo, negali taip
ryškiai šviesti, negali taip sodriai raudonuoti vakaro horizonte. pasimetęs nebežinai,
kur esi, spėlioji, bet realybę aplenki kaip variantą.
jei
čia galiu paglostyti tavo juoko ašarą, tada aš nenoriu egzistuoti. noriu būti
užliūliuota mūsų neegzistencijos. mūsų neegzistuojantys kriokliai, staugiančiu
vandens krismu besileidžiantys nuo mūsų neegzistuojančių nepermaldaujamo
proceso nugludintų uolų. mūsų neegzistuojantys lietaus pritvinkę debesys, kurie
prapliumpa tada, kai lietus mažiausiai laukiamas. bet nieko tokio, jo nėra. mūsų
neegzituojanti metų kaita, kaskart skirtinga, kaskart naujo, dar neegzistavusio
pavidalo – net jei tas pavidalas toks pat, kaip praėjusį kartą.
čia
taip gera nebūti.
