grįžk į realų pasaulį

ar nukreiptum akis į šalį, jei suklupčiau vidury gatvės ir pradėčiau rėkti? taip lyg plyštų mano širdis? manau, kad nukreiptum. aš irgi nukreipčiau tavo vietoje. visi mes nukreiptume. jei kas nors paklaustų, kodėl neatsiliepei vakar popiet, ar pasakytum, kad tada sėdėjai psichiatro kabinete, o jis išrašinėjo tau vaistus, kad pagaliau pirmą kartą šį mėnesį naktį miegotum ilgiau, nei dvi valandas? „žiūrėjau filmą, negirdėjau, kai skambinai“ – suveltum ką nors panašaus. juk neįsivaizduoji savęs sakančio „vakar pagalvojau, kad nežinau, dėl ko gyvenu, ir man pasidarė labai baisu“ lygiai taip pat užtikrintai, kaip „vakar pasidariau lazanijos, bet ji neišėjo tokia skani, kokios tikėjausi.“

turim rūšiuoti tai, ką galim parodyti pasauliui, ir ko „nevalia“. yra gražūs dalykai, kuriais galim dalintis su visais – šypsena, džiaugsmas, sėkmė, bet niekas nenori matyti mūsų tamsių pusių. niekas nenori matyti baimių, panikos, juodų minčių, didelių ir per didelių klausimų, nes visa tai yra taip pavojingai arti baisios tiesos. todėl kai ims ašaroti tavo akys, aš tau padėsiu – apsimesiu, kad nieko nemačiau, o tu nenuvilk manęs ir susiimk, nes mieliau klausysiu nerūpestingų pasakojimų apie naujus džinsus, nei kartu su tavim bandysiu atsakyti į atsakymų neturinčius klausimus.

kartais panika mane dusina, aš taip bijau. ima atrodyti, kad gyvenu kažkokiam lėlių namelyje, kur šeimos tobulos, indai visada švarūs, ant drabužių niekada neatsiranda suglamžymų, o visos akys stiklinės ir viduriai tušti. pasijuntu vėl tarp žemės ir dangaus ir nežinau, kuris kurioj pusėj. ar jie visi nenormalūs ar aš nenormali? aš nežinau, kas tikra, nežinau, kas normalu. bet žinau, kad nei vienas nežinom ir kad mes visi nesveiki. o apsimetinėjimas, kad yra kitaip nieko nepakeičia.

dar žinau, kad galėtum nuplauti savo purviną sąžinę, jei neužmerktum akių prieš ženklus - akivaizdžius, spiegiančius tau į veidą – ir pagaliau išstenėtum „ar tau viskas gerai?“ tikrai yra žmogus šalia tavęs, kuris eina iš proto laukdamas, kol kas nors to paklaus.

- grįžk į realų pasaulį.

- nenoriu. geriau nusižudysiu mintyse.

prisilietimas

garsiai šąla
kraujas tarp
raktikaulių,
sugavęs mano
švelnų prisilietimą.
oda pašiurpus
tyliai surinka
"tik nepaleisk"

kartais nesuprantu, kokia kryptimi teka mano kraujas

I do not have writer's block my writer just hates the clock
It will not let me sleep I guess I'll sleep when I'm dead
And sometimes death seems better than the migraine in my head

aš, pasižadėjusi sau - jau septynioliktą kartą - elgtis kaip žmogus - nesakau, kad normalus, bet bent žmogus - tą patį vakarą nueisiu gulti ketvirtą ryto, o atsikėlusi pirmą popiet vėl lyg niekur nieko apsikabinsiu savo demonus, tuos, kuriuos vakar jau paskutinį kartą ir su visam išvariau. priminsiu sau, kad degsiu pragare, bet šituose žodžiuose girdėsiu dar daugiau pasididžiavimo, nei vakar - nes ko nepakeisi (nes nenori pakeisti), su tuo susigyvensi. užsispyręs ožys, kuriam patinka būti užsispyrusiu ožiu.

vakar mano mėgstamiausia spalva buvo juoda, šiandien rožinė, bet aš niekada negaliu būti tikra, kad po penkių minučių negulėsiu ant žemės ir žiūrėdama tuščiu žvilgsniu į lubas nenorėsiu visiškai tyrai nieko (ir vėl), net jei dabar mano nuotaika tinkama dešimties kilometrų pasibėgiojimui.

ne, aš nesu ūmi, hormonais varoma kalė. stabiliai nesiveliu į bendras dramas ir nesigilinu į tai, ką kiti galvoja apie mane. todėl stabiliai lieku nuošaly, stabiliai viena, bet nesakyčiau, kad stabili. man rūpi, kaip pati save suprantu. kitais žodžiais - aš kalė savęs mėsinėjime. patyrusi, tokia, kuriai niekada negana. vakar aš buvau pasiruošusi nuversti viską, kas įsisenėję, pakeisti nepakeičiamą, nes aš kuriu meną. šiandien absurdiškas juokas prasiskverbia laukan, nes kas man leido nuspręsti, kad aš menininkė, o tas šlamštas, kuriuo užsiimu - kažko vertas ir dar (!) menas.

aš sėdėjau su jais visais, šnekančiais temomis, kurios manęs nedomina, ir galvodama, kad manęs niekas su jais nesieja, jaučiausi tokia žvėriškai vieniša. aš norėjau staugti ir buvau įsitikinusi, kad niekas net nekrūptelėtų - nes aš viena, o gal tas pigus angliškas repas apie pinigus paleistas per garsiai. ryte atsibudom tryse ir taip džiaugėmės, kad tik tryse ir jau nebelijo. kai ėjau namo, saulė jau švietė, o per kelią perbėgo du kaimo šunys ir pasijutau tokia vieniša - tokia viena, kad galėčiau dainuoti visam pasauliui dėl tokios laimės.

aš sužalota, aš turiu daug gilių randų ir šiurkščią odą. viską taip sudraskytą. kai odą įpjauni, nauja atauga storesnė ir kietesnė - gal dėl to aš vis dar stoviu ant kojų. žinau, kad įsibrėšiu dar ne kartą, ir viskas lyg žaidimas: kiek giliai reikia įpjauti, kad subyrėčiau ir kam teks tokia garbė? juokiuosi nakčiai, verkiu dienai.

vis žiūriu į juos, šlykščiuosi, bet vis tiek būnu kartu, pati nesuprasdama - paskutinių vilties trupinių verčiama? vis su kitais, vis su naujais, bet iš tos pačios pilkos masės ir keliančiais tą patį šleikštulį. bet man kitą rytą jau bus pabodę gilintis ir atsigulę ant pripučiamo čiužinio plūduriuosim Nemuno vandeny kepinami saulės. grįšim į krantą laimingi, tada kažkas pasakys "einam žaist kortom, išgersim" ir man trūks tiek nedaug, va tik tiek, kad pasiųsčiau visus prieš tai paaiškinusi, kad iš jų neišeis nieko daugiau, nei dar kelios kokybiškos kopijos prototipo masinei gamybai.

aš tragikomedijos pjesė, prie ryškių šviesų pilna išraiškingų garsų ir vaizdų, o tamsoje teliekanti krūva juodo ant balto. tik kasdien apšvietimas kitas ir aš iš naujo pakylu tam, kad klaidžiočiau, o paskui susmegčiau atgal. cha, aš kaip Twenty One Pilots daina - mano melodija linksma, bet žodžiai slegiantys.

bet galbūt ne čia esmė. viskas laikina. po pakylimų ateis nusileidimai, o tada - vėl pakylimai ir aš iškęsiu vis daugiau ir daugiau, nors ir galvodama, kad "čia jau turėjo būti dugnas". klijuodama pleistrus ant įtrūkimų nebegalvosiu, kad skauda, o galvosiu, kad kraujo spalva gražaus nenusakomo raudonio, arba šita mėlynė primena galaktiką. nes aš esu chaosas. aš esu chaosas, kurio visa širdimi nekenčiu ir bandau išrauti su visomis šaknimis, bet tos šaknys visur ir aš žaloju save. aš esu chaosas, kurį myliu kiekviena savo ląstele. chaosas, kurį taip gerai pažįstu ir apginu nuo bet ko.

ir aš nežinau jokios kitos jėgos, tokios stiprios, kad palaikytų gyvybę taip svaiginančiai, kaip šitas chaosas.

iš pokalbių #4

- o, kiek marių gėrybių už staniko.
- nėra dėlių?
- blemba, rimtai reikia apsižiūrėt, paskui papus išsiurbs, bus problemų.

*ryte randa didelį guzą ant kojos*
- aš jaučiuosi pranašesnė. jaučiuosi dievo pažymėta. nes turiu trečią kelį.

*eina per ąžuolyną*
- kiek daug ąžuolų.

- mes atėjom prie visų, tai visi išėjo.
- gal ateinam iš naujo?

- jo balsas kaip nutrauktakiaušio. kaip iškastruoto.

- koks mano vardas?
- Edgardas.

*išsitraukia banko kortelę*
- padavėja, pasilenkit.

- aš jaučiuosi taip, kaip atrodau.
- o, blemba, rimtai taip blogai?

- leškutės trinasi.
- trinasi pasiutelės.

- kažin, kur raktai...
- raktai spynelėj. spynelėj raktai. raktai yra spynelėje. spynelėj raktus rastum. raktai spynelėj.
- o, žiūrėk, spynelėj buvo.