iš pokalbių

- kartu mes užvaldysim pasaulį.
- su multiplų ir lydekų armija. ir brendžiu, žinoma.
- jau vien išgert penkoliką lašų vaistų spirito pagrindu dega.
- užaugsi, suprasi.
- aik nx.


- žalia žolė, bet ne pelė, su uodega, bet ne žolė.
- žolė.


- jis Florianas, kaip gėlė.
- jis Feliksas, kaip kečupas.


- aš matau, tu mėgsti daryti išvadas. šiandien daug išvadų padarei.


- Ženia atrodo visai kaip Ženia.
- sakai?
- ne.


- žinai tą jausmą, kai esi namie, bet nori namo?
- ooooo taip. žinau tą supistą jausmą. vos ne visada.
- nx.
- būtent. jėzau, palengvėjo nešant šitą naštą kartu. bet vis tiek supistai.
- jei bėdoj, tai kartu.


- žirafa negali paskęsti, nes jos kaklas ilgas.


- aš lengvai pasiduodu gundynėms.


- nemyli Žemaitės, nemyli nieko.


p.s. aš nebandysiu apsimest, kad nesikeikiu. aš tiesiog nuoširdžiai reiškiu jausmus. aš ir mano draugai.

turbūt paprasčiau būtų nemiegoti

šianąkt aš sapnavau grupinę savižudybę.

mano sapnai būna nesveiki. nesveikai ryškūs, nesveikai detalūs, išmušantys mane pačią iš vėžių, painūs, sudėtingi kaip ilgiausi filmai. sapnuoju juos po mažiausiai tris per naktį. kartais galiu kontroliuoti juos. aš nesapnuoju simbolių, aš sapnuoju ištisas istorijas su savo kulminacijomis ir moralais. sapnuoju ateitį. sapnuoju tai, kas vėliau mane ištinka kaip dežavu, o paskui atsitinka realiai. mano sapnai nesveiki ir man tai baisiai patinka.

mes buvom aštuoni. patalpa buvo keista. tamsi, be langų, bet švari ir tvarkinga, sienos klotos dailiomis plytelėmis. viskas buvo užpildyta sodrios mėlynos šviesos, sklindančios iš nežinia kur. centre buvo apvalus baseinas, bet neįprastas, ne toks, kuriame galėtų irstytis pensininkai su plaukimo kepurėlėmis, dėl kurių jie atrodo kaip peraugę spermatozoidai. tas baseinas buvo lyg skirtas ne maudymuisi, panašesnis į vandens talpyklą. jo dugno nemačiau, vanduo atrodė labai šaltas. jis irgi buvo apšviestas ir mėlynai raibuliavo. aš žiūrėjau į žmones, išsirikiavusius aplink baseiną, o jie ilgai žiūrėjo į vandenį. staiga be žodžių, tyliai, tik keliems neįspūdingiems pliuškenimams pasigirdus, jie nėrė į vandenį. visi paniro ir išsirikiavo po metalinėmis konstrukcijomis, kurios kūnus suspaudė ir neleido pakilti į paviršių. konstrukcijos buvo lyg specialiai paruoštos - tiek, kiek žmonių, aštuonios. maniškė liko tuščia. žmonės - visi jauni - išleido paskutinius oro burbuliukus. jų veidai buvo keistai iškraipyti nedidelio bangavimo. oda išblyškusi ir išdarkyta juodžiausių įmanomų jausmų, bet dabar veiduose nebuvo jokių emocijų. jokių begarsių klyksmų. jokios panikos. pirmos merginos akys staiga sustingo. jos tapo stiklinės ir vokai nebevirpėjo. tada antro žmogaus. tada trečio. kai septintojo akys sustingo, aš apsisukau ir tyliai išėjau iš kambario, girdėdama vien užimą, tikriausiai, vandens filtrų, ir savo žingsnių aidą. įlipau į liftą ir pakilau kažkur į viršų.

apie mėlyną ir Laną

jei kas paklaustų, koks mano sielos gyvūnas, atsakyčiau Lana del Rey. kad ir kaip vaikiškai skambėtų. ar hipsteriškai.

yra jausmų, kurių nemoku sudėti į žodžius. net savame dienoraštyje, net slapčiausiose vietose, kurių niekas nemato ir apie kurias niekas nežino. ir mintys nesiriša į žodžių pavidalus. bet kai išgirstu liūdną melodiją - nesvarbu, kurios jos dainos - kažkas suvirpa ir suprantu, kad jokie žodžiai nesugebėtų perteikti to, ką perteikia ta muzika.

aš gimiau liūdnu žmogumi. gimiau sausį, kai viskas mirę, kai ir sniegas, ir dangus mėlynas. kaip mano mėlyna siela. ir nesijaučiu dėl to blogai, kad ir kaip sunku kartais būna, kad ir kaip - noriu to, ar ne - kartais jautriai reaguoju į visokias nesąmones, net kai giliai mane nuliūdinti sugeba filmas, nepažįstamas senas vyras ilgesingai žvelgiantis į tolį nuo tilto ar vidury didmiesčio ketvirtą ryto namo besivelkančios vienišos apgirtusios sielos.

nemanau, kad liūdesio reikia baidytis. iš esmės, nereikia baidytis nieko, kas nuoširdu. yra žmonių, kuriuos esu mačiusi piktus, linksmus, įniršusius, bet niekada - liūdnus. nieko nekaltinančius, tik tyrai liūdnus. ir iš dalies, gaila. nes liūdesy daug grožio. nors skaudus, šitas jausmas daug tyresnis ir gražesnis už audringą pyktį. kai nebebijai iš širdies, iki galo liūdėti, kažkas atsiveria ir viskas ima rodytis kitaip. labiau susitelki į detales ir imi pastebėti kitų skausmą. ir jei tikrai prisileidi savą liūdesį sau, jautiesi kažkoks... brandesnis.

gal žmonėms nereikia liūdesio, nes jis nėra ekspozicinė emocija. kai juokiesi, visada atsiras, kas juokiasi kartu, kai pyksti, visada atsiras, kas pyks kartu su tavimi arba bent jau ant tavęs. o su liūdesiu lieki vienas. jo žodžiais nusakyti beveik neįmanoma ir tada nebelieka, kam tavęs gailėtis. lieki tu ir ilgesys tam, ko niekada neturėjai ir nepažinojai, lieka melancholija ir galvoje aidinti tyla, laikas nuo laiko spazmais suspaudžianti fiziškai. gal tam reikia drąsos, aš nežinau.

nereiškia, kad liūdni žmonės snobai ar nuobodos. kaip tik - jie juokiasi daug skaisčiau nei tie, kurie visada linksmi (ar bent apsimeta tokiais esą). jie pastebi tai, ko audringo kraujo žmonės nesugeba. jie jautresni, supratingesni ir labiau rūpinasi aplinkiniais, bet už tai moka savo kailiu savotišką kainą - vis aplanko ir aplanko jausmas, kad tavo siela stiklinė ir kad viskas aplinkui sukasi, o tu tesi stebėtojas ir amžinai vienišas, nesvarbu, su kuo iš tikrųjų būtum fiziškai.

bet svarbu neįsijaust. visko reikia. ne tik gražaus liūdesio. įsijausti į savęs kankinimą lengva, per daug mėgautis liūdesiu nesveika. to svarbu neužmiršt.

o grįžtant prie Lanos, jos muzika lyg skausmingas susitaikymas su savo liūdesiu. supratimas, kad kitaip nebus. tokia melancholiška simfonija ir nors ne visada tinka mano nuotaikai, visada atspindi mano esybę.