kas neleidžia užmigti

vidų taip drasko, kad tik sėdėdama tiesi kaip styga ir susitelkusi į kokį nieką kaip sniego rutulys iš Dominikos Respublikos galiu kelioms minutėm neleisti besimalančiai sielai perleisti traukulingus, nervingus, nenatūralius virpesius į galūnes.

aš nenumaldomai, nesutramdomai, beprotiškai trokštu, ne, aš geidžiu nieko nepasakyti ir išeiti tiesiog pro duris. pasiimt mašiną ir leistis į naktį. į miestą, o gal ne, koks skirtumas - vis vien viskas sulaukėję. sekti baltus brūkšnius, leisti šešėliams kristi ant veido važiuojant po gelsvais žibintais. gal nupiešti ką nors ant kokios valdiškos sienos. kokį lytinį organą, nes šiandien aš ne įkvepėjos vaidmeny, o debilo paauglio, kuriam trūksta dėmesio, užmirškim faktą, kad iš tiesų dabar aš mažiausiai jo noriu. ko noriu? turbūt, užmaršties. šiandien noriu pamiršti.

anksčiau užtekdavo nueit į dušą arba pasileist muziką. dabar nė iš tolo - mano demonai lengvai šitas banalybes perprato ir ėmė draskytis dar stipriau. nežinau, kaip tvarkysiuos su jais, jei artimu metu nepasiųsiu ko nors nuoširdžiai na**ui, neprisidirbsiu taip, kad gaučiau daug moralų iš visų, kas netingi (smagu, kai kiti žino už tave geriau kaip tau gyventi. tik klausykis išminties ir mokykis.), nenusigersiu, neapsirūkysiu ar nepadarysiu dar kokios nesąmonės.

pamiršti ką? tai, kas sutrukdė mano ramybę, kas neleidžia ramiai gyvent. žinau, kad užmiršti paprasčiausia, bet ir tai nėra lengva. tiesiog žinau, kad gilindamasi nieko nepasieksiu. manęs nedomina kas teisus, kas ne, kas ką pasakė, ko ne, ką padarė. po velnių, kalbų daugiau, nei tikrų jausmų. aš tiesiog nuovargio kupina prašau: nustokit apsimetinėt kažkuo, tikėtis, kaip viskas susitvarkys ir atidėti viską ateičiai. išspręskit savo suknistas aštuonių metų senumo problemas ir gyvenkit toliau. pykina mane nuo "nepakarsiu, bet ir nepaleisiu" žaidimo.

kančią laistyti lengva. labai teatrališka ir įspūdinga gilinti savo kančias ir draskyti sau vidurius, verčiant kitus tavęs gailėtis. bet šitas kelias lengviausias ir manęs juo neapmausit. kodėl būtina gyventi taip sudėtingai? kodėl aš turiu jaustis kalta, kad noriu gyventi paprastai? kančias išrauti, problemas išspręsti ir nesigilinti į tai, kas neturi prasmės. bet vietoj to, kad manęs paklausytų, jie laiko mane sukčiaujančia. kad gyvenu per lengvai.

ūsų tampymas

aš jau dabar žinau, kad rimtos mūsų dabartinės paslaptys vėliau atrodys tokios menkos. kaip tos paslaptys, kai maži būdami suvalgydavom daugiau saldainių, nei leido mama ir nieko nesakydavom, kai išleisdavom visus pinigus ledams vasarą (nors, ko daugiau ir reikia) ar kai sudaužydavom kokį lempos gaubtą ir apsimesdavom, kad ne mes. gal tai buvo tie pirmi kartai, kai padarėm kažką, ko negalima, kai nutylėjom ir slėpėm didelę savo paslaptį. ir mes jautėmės tokie nuostabiai blogi.

dabar mes slepiam daugiau. kai nieko neįprasta pasidaro gauti taurę vyno iš mamos, mes randam naujų būdų kaip nusidėti, randam naujų dalykų, dėl kurių neatgailaujam, nors turėtumėm. nes mes norim lakstyti kraštutinumais ir šokinėti ant tų ribų - peržengsiu ar ne?

mes ir dabar žinom, kad čia žaidimai. dalykai, kurių reikšmė per laiką nudulės, erzinimas, kuris neturi reikšmės. gal tiesiog esam per daug mylimi.

mums jūs neįrodysit, kas teisinga. netikėsim nei vienu žodžiu, nesvarbu, kaip besistengsit. tiesą mes rasim patys, kad ir kiek kartų veidą teks murkdyti purve.

kai turėsiu mašiną, naktų namie neleisiu. leisiu buferiui ryti baltą liniją, o žibintams vaiduokliškai nušviesti kiekvieną nelygumą kelyje. ryte grįšiu lyg niekur nieko. o gal negrįšiu.

galbūt tas lėkimas visur ir visada, norėjimas paragauti visko prarys vienu gurkšniu, pražudys staiga ir skaudžiai, bet, dieve, tai bus toks gyvybingas būdas mirti.

šiandien sutiksi save

7:28 suskambėjo žadintuvas. telefono ekranas švietė žodžiais "šiandien susitiksi save". aitrus skambėjimo tonas erzino.

antklodė, susivėlusi užvalkalo dugne, pledas, kurio pusė karojo žemyn nuo lovos krašto. pro užuolaidų plyšį nedrąsiai skverbėsi rausvų ir gelsvų spalvų paletė. šuo markstėsi ir žiovavo daugiau, nei aš. rodėsi, kad matau garuojančią šilumą nuo lovos, kurią nenoriai teko palikti.

ta pati dantų pasta, tas pats šampūno kvapas ir karštis nuo plaukų džiovintuvo. atrodė, kad jaučiu kaip tvinkčioja mano ištinę paakiai ir lūpos, kvėpavau sunkiais atodūsiais. buvo įdomu, kokia mano nuotaika bus šiandien, nes per mieguistumą dar nesugebėjau suprasti, kaip jaučiuosi.

medvilnė, braukianti man per šonkaulius, vėsus odinis diržas netyčia prisilietęs prie stuburo slankstelio. kambarys, jau pilnai pripildytas ryškios rožinės buvo lyg priminimas, kad turiu skubintis. kava, eilinį kartą per neapsižiūrėjimą nuplikiusi gerklę, apdžiūvusios duonos sumuštiniai.

budau. pro langą oras atrodė gražesnis. dabar, būnant lauke, tas rausvumas badė. kaip chameleonas įraudau ir aš. kodėl nepasiėmiau pirštinių...

35 centai už bilietėlį. taip, pusė kainos. ačiū.

sėdynė prie lango ir ausinės. šalta ir čia. senamiesčio grindinio plytos, požeminės perėjos, dar miegantis eismas, tuščios gatvės ir ore pakibusi rausva migla. tokios netikros ir plastmasinėmis atrodančios rožės, apvytusios saulėgrąžos, pardavinėjamos močiutės, tie patys Laisvės alėjos benamiai, šiugždantys lapai. supynės. ir tu.

nepasisveikinom, ir nereikėjo. jau pripratau, kad kasdien atrodai skirtingai ir leidau savo vaizduotei kurti tave visokią ir įvairiausią, bet vis tiek nei vienas iš vaizdinių nė iš tolo nepriminė to vaizdo, kurį pamačiau. nebūčiau pažinusi, net neįtarčiau, jei nežinočiau, kad tu - tai aš.

sėdėjom ir supomės, o aš negalėjau atitraukti akių nuo tavęs. iš tavo judesių mačiau, kad nuo mūsų praėjusio susitikimo jau spėjai susipažinti su kažkuo. aplankei kažką. išmokai kažką naujo. nuveikei kažką, kuo didžiuojiesi. iš to, kaip laksto tavo akys matau, kad turi naujų idėjų ir nuveiksi dar daug daugiau.

bet rankose tie patys randai, tie patys skaudantys raumenys, kojos jaukiai virpančios nuo nuovargio, įsitempęs kaklas, vos melsvi paakiai nuo galvą ūžiančių, bet jau visai neberūpiamų barnių, ta pati laisva laikysena ir atsipalaidavę ilgi pirštai, gulintys ant tų pačių juodų kelnių.

man visai patinka, kad nustojai klausyti Nirvanos. bet rengtis juodai gali ir toliau. nors, neaiškinsiu, jau nebepažįstu tavęs. ir gerai. nepastovume randu namus.

vėjas vis stiprėjo, nors įdienojant kaip tik turėtų būtų priešingai. rausvumas dingo, bet šaltis - ne. dangų tai užklodavo debesys, tai nuliedavo saulės spinduliai. supomės ir tyliai girgždančios supynės mane ramino, bet aiškiai jutau iš tavo pusęs augantį nerimą. jis nebuvo tas negeras nerimas, tiesiog tu ir vėl negalėjai ramiai nusėdėti. per ilgai laiko čia praleidai, nors ir praėjo tik koks pusvalandis. jau norėjai eiti, pamatyti kažką, apie niekaip negalėjau išskaityti iš tavo judesių, nuveikti kažką, apie ką dar nežinau. galiausiai tavo džiaugsmingas nerimas paėmė viršų, atsikėlei ir nenustodama stebėti visko aplinkui išėjai.

išėjau ir aš, likau tavo mintyse, kaip dalis dėlionės, dėliojamos diena iš dienos. padaviau ranką vakar dienos sau, kuri laikė už rankos užvakar dienos save, o mano antroji ranka laukė rytojaus savęs.

rytoj aš vėl sutiksiu save, bet viskas bus kitaip. atsikelsiu 10:24 ir pro langą skverbsis mėlis. o gal jau bus prašvitę iki galo. gal tą rytą galvos neplausiu ir pusryčiams gersiu arbatą. nors, ką aš čia šneku, mano vaizdiniai niekada nepasiteisina. tikriausiai būsiu ne namie, gal naktį bus karšta ir mano paakiai visai neištins. gal visai šią naktį nemiegosiu. rytoj aš vėl sutiksiu save, bet jau tai nebebūsiu ta pati aš.


"please just don't stop changing"

apie vaidenimąsi

Tu kvepi visai taip, kaip tas melsvas kvapas, kuris buvo per garsus, kad pasiektų mano ausis šiandien.

Tu skambi visai taip, kaip ta boso linija, kurios neužuodžiau užvakar prie šildytos picos lėkštės.

Tavo oda šiurkšti, kaip tie žalios rožės žiedlapiai, kurie neišsiskleis mano vonioj rytoj.

Ir tu visai neatrodai kaip blaiva mano galva. 

man patinka vaikščioti po miestą

man patinka nepažinoti.

praėjau žmones mieste, kurie atrodė tokie įdomūs. pagyvenęs dėdė, panašus į Ginsbergą, keista mergaitė spuoguotu veidu, moteris, su džinsais einanti į teatrą. ne, tie visi hipsteriai studentai manęs nedomino, jie tokie dirbtiniai. bet tie iš tikrųjų įdomūs žmonės, jie visi turėjo, ką pasakyti, ką papasakoti. jau vien jų akys, išraiškos, nulietos šypsena ar perkreiptos rūpesčio pasakė daug.

dalies sekundės akių kontaktas, netyčinis rankų susilietimas stovint prigrūstame autobuse, po kurio abu iš karto atsišliejom vienas nuo kito, kvepalų gūsis kai žmogus sparčiai praėjo pro šalį. tas laikinas ryšys, plona gija užsimezgęs trumpai akimirkai ir tuojau pat dingęs - jis neįpareigojo kaip įprastas bendravimas. tai irgi bendravimas, bet visai kita forma, neturintis jokių bendrų priežasčių ar padarinių. iš skirtingų pusių atėję mes susidurėm ir toliau nuėjom skirtingais keliais, sekundei pagalvoję vienas apie kitą, o gal net nieko nepastebėję. ir gal taip įdomiau - nepažinoti - tada apčiuopi laikinumą.

žmonės mane domina. jų laikysena, gestai, kalba, reakcijos į įvairius dalykus, emocijų išraiška - jie visi skirtingi ir dažnai patys nejaučia, kokie unikalūs.

turbūt ne kartą mane prigavo tyrinėjančią svetimo rankų venas, blakstienų ilgį, lūpas, kai jos šneka ir žinau, kad pati jausčiausi nejaukiai jų vietoje, bet tuo metu jie man būna visai ne svetimi. lyg narpliočiau suktas paslaptis, susipynusias tarp tų blakstienų, užsiklojusias tomis venomis, pasislėpusias už tų lūpų. ir kai jau atrodo, kad tuoj tuoj visos paslaptys išaiškės, privažiuojam galutinę stotelę, ateina tas posūkis, kuriame man reikia į kairę, o kitam į dešinę.

rytoj turbūt vėl važiuosiu į miestą.