kinematografinės vizijos

oras buvo persismelkęs šviesa ir šiluma. tas geltonis buvo apgaulingas, aš tikėjausi, kad išlipsiu iš autobuso ir vėjas taip lups man veidan, kad išpūs visą naivų susižavėjimą tuo geltoniu. šiandien aš mačiau plačiai. šiandiena nebuvo viena iš tų sėdynė-priešais-mane-kokių-trijų-metų-senumo-guma-pensininko-pakaušis-prieky-ausinės-ausyse dienų. aišku, kad ausinės buvo, bet šiandien aš mačiau plačiai. ne muses ant niekada, bent jau iš vidaus, nevalyto lango, o namus toliau, kurie atrodė geltoni, nors puikiai žinau, kad jie pilki. nieko baisaus, aš apsimetinėju dažniau. ten toli už namų debesys buvo tamsesni ir namai atrodė nuo to tik dar ryškesni. gatvė mano akyse praplatėjo, ištyso. ji irgi buvo pilka, bet nuklota geltonio ir iš savo vietos mačiau paviršiaus nelygumus arba man tiesiog taip atrodė, nes šiaip reikėtų akinių, kad tai pamatyčiau. žiūrėdama į gatvę jutau, kad kažkur virš kairės mano ausies ant stiklo ropinėja mažas vabalas. viskas buvo deformuota. o gal aš tiesiog buvau filme, vienoje iš tų juostų, kurių proporcijos 21:9. įsivaizdavau jūrą. ne, ne tą turkišką rojų, iš kurio grįžti ne šviesesnis už velnią. vaizdai susidubliavo. dvi skaidrios juostos sugulė ir mirgėjo viena per kitą. geltonais apsimetantys pilki namai ir asfaltas ir melsvas pajūris. melsvas smėlis, melsva jūra, banguojanti ir putojanti taip, kaip jai ir priklauso - atšiauriai, bet tuo pačiu žavingai, kiek šviesesnės melsvos uolos pakrantėje ir melsvas dangus. melsva ir šiluma, ir suknelė merginos, kurią mačiau tame pajūry besiplaikstančiais plaukais. ji lyg ir ėjo pakrante, bet vaizdas trūkinėjo. mergina šokčiojo, kelio nėjo nuosekliai - lyg kažkas būtų juostą sukarpęs, po truputį nukirpęs ir vėl suklijavęs. vėją irgi girdėjau, tą tikrą pajūrio vėją, kuris nešioja druskos krislus nuo jūros. viskas taip siurrealu. geltona ir melsva ir taip ryšku - ar aš pas Van Gogą? bet jis juk ne siurrealistas, po velnių.

kai išlipau, vėjas man į veidą netėškė. visai vėjo nebuvo.

agnbvaspbdsssptk

Aš nemokėjau numirt

Gyvybė dusino, bet

Nepaleido.

Bejėgė prieš save

Visagalė prieš pasaulį.

Atėjei tu man padėti.

Smaugei,

Pjaustei,

Badei,

Deginai,

Skandinai,

Supykau. Linki man blogo?

Skaudini?

Pikta pažvelgiau tau į akis ir pamačiau

Tik peilį savo rankoj ir

Kitos vidurinį pirštą.

creativity is the highest level of intelligence

tau skauda, tau liūdna, tave slegia, tu vienišas, tu nerimauji, tu negali nurimti, tu paskendęs nežinomybėje. tu springsti juoku, tavo akys šypsosi, tavo siela pabudusi, tau atrodo, kad gyvenime daugiau nemiegosi, nežinai, ką daryti su visa turima energija. tu ramus, tu tylus, tu neturi ir nenori nieko sakyti, nes tau patinka tyla, tu galėtum valandų valandas vien klausytis.

padėk šalin kompą. nustumk ir knygas, dabar tu ne mokaisi, o jauti. išeik iš kambario, nueik į kiemą, nueik į savo garažą, nueik į balkoną, nueik prie to apleisto pastato anoj gatvės pusėj. tik prieš išeidamas pasiimk ką nors - pasiimk markerį, tušinuką, pieštukus, kreideles, dažų flakoną, sienų dažus, anglies gabalą iš židinio, profesionalius dailininkų pieštukus, akrilinius dažus, aliejinius dažus, guašą, akvarelę, temperą, teptukų, pagaliukų, statybininko volelį ar mentelę, pasiimk bet ką. pasiimk ir popieriaus iš mokyklinio aplanko, pasiimk gabalą kartono nuo senos dėžės kur buvo naujas virdulys, pasiimk fanieros gabalą, klišą, šiurkštų, tobulai išmatuotą - nesvarbu, pasiimk stiklo plokštę, medžio drožlių plokštę ar kokią vargšišką malką arba gali vietoje to susirasti pliką sieną kur nors, kur dabar niekas tavęs nemato.

tavo formatas nėra A4 ir tavo tema nėra "piešinys Kazio Borutos knygų motyvais". tu neturi piešti veidų pagal proporcijas, neturi sudaryti trimačio vaizdo, neturi naudoti perspektyvos, tau nereikia kompozicijos taisyklių, tavo žolė neturi būti žalia ir dangus neturi būti mėlynas. tau nereikia piešti padrožtu pieštuku ir tau nereikia naudoti būtent 12 dydžio filberto iš būtent Meno mūzos prie Rotušės aikštės. išmesk iš galvos visą šlamštą, kurį tau sukišo per dailės pamokas, tau nieko nereikia. viskas, ką pasilik, vienintelis dalykas - tai emocija. tavo jausmas, jausmai, gal jausmų mišiniai - viskas, ko tau reikia ir lik ištikimas jiems.

o dabar išleisk viską lauk.

dėk brūkšnį ten, mesk tašką į kitą pusę. gal tau užteks vienos linijos ir tai bus viskas, ko tau reikės, o gal pripildysi visą erdvę smulkių, energingų potepių (atsinešk kopėčias, jei labai reikia). negalvok apie vaizdą, negalvok apie objektą. jausmas. atsipalaiduok ir ranka, valdoma tavo emocijų tau parodys, ką reikės, ne tu jai. įsijausk ir teptukas su ranka beliks paviršiaus ir tavo sielos susisiekimo įrankiais. nereikia lygių kampų, švarių kraštų, tvarkingų rankų. tėkšk viską, ką nori ir negalvok, o jausk. rezultatas neturi būti gražus, jis turi versti jausti ką nors.

geriau? dabar pakartok tą patį dar kartą. paskui dar kartą. ir dar kartą.

knygelės pilnėja per greitai

  

iš dienoraščių

2015/08/23
1:11
kai purčiau pievon mėlynos spalvos, tokios mėlynos, kuri tobulai susišaukia su ryškiai oranžine, nors šis derinys ir niekur netinka, staltiesę, nulaistytą melionių prieskonio degtine ir apdrabstytą riebiais naminių šašlykų trupiniais man virš galvos tobulai tobulai giedrame danguje žibėjo paukščių takas, taip ryškiai, kaip tik rugpjūtį gali.

poetiška? be proto, manyčiau, be proto.

2015/09/04
2:26
ta laisvė tokia saldi ir tokia nepakartojama, vien įsivaizduoti tą jausmą kad esi visiškai niekam neįsipareigojęs - jokiai mokyklai, jokiam darbui, jokiems mokesčiams, jokiai suknistai rutinai - tik savo sąžinei ir gali gyventi po atviru dangumi su keistais žmonėmis mylėdamas gamtą ir mylimas gamtos tol, kol nieko neskriaudi ir neskaudini. ir visas gyvenimas tada didelis atradimas.

man tai skamba kaip nereali, meniška, nuostabi svajonė. nes aš jau seniai seniai pavargau nuo visų "pareigų", "privalai", "žinok ne tik savo teises bet ir pareigas", "gali", "negali", "dera", "dera", "įvaizdis", "garbė" ir vėl "pareiga". šūdai. to nėra, viso to nėra. tėra iliuzijos, gerai įkaltos kiekvienam, tiesiog iliuzijos, įsigėrusios į kraują ir plukdomos nuo sekundės kai įkvepi pirmą kartą iki sekundės kai iškvepi paskutinįjį. bet žmogaus prigimtis juk žmogiška, ne mašiniška, po velnių. mes gimėm nuogi dangui, visada besimainančiam, nuogi gimėm kiekvienai augalo lapelio briaunai, kiekvienam lapės kailio plaukeliui ir kiekvienam kubiniam rudens ryto miglos centimetrui, o ne pareigai ir teisei.

2015/09/06
21:03
jei aš norėsiu kvėpuoti, jei norėsiu bastytis, trankytis ir ieškoti, aš prisiekiu, kad taip ir darysiu. žinau, kad išpildyti tokį pažadą be proto sunku, bet jei aš išdrįsiu nugęsinti norą, sklindantį iš sielos, kuris geriausiai identifikuoja, kad dar turiu gyvybės, jei tik grįsiu nepaklausyti savęs, tai bus diena kai oficialiai įstosiu į mėmių, gimusių tam, kad mirtų, klubą. pavojus didelis.