nesirašo.
šį kartą labai žemiškas įrašas.
jūs neįsivaizduojat, kiek lapų pripildžiau ir kiek jų redagavau iki tos ribos, kai niekas nebeturi prasmės. kiek juodraščių išmečiau velniop. skani kančia. atradimo kelias, hah.
aš nebenoriu tekstų su baisiai gilia mintimi, kuri kiekvienam atrodo vis kitokia. man pradėjo rodytis nuobodu, kosmiška ir
arogantiška. tie lakoniški žodžiai... tokie lakoniški, kad net pompastiški. bet aš nenoriu, oi, tikrai nenoriu beprasmių įrašų apie tai, ką veikiau ar ko neveikiau praėjusią savaitę (apie "tuštučių" ir "kas mano rankinėje" įrašus nešneku iš viso). manau, kad pati nežinau, ko noriu.
ką gerai žinau - tai, kad rašau, taip, kaip noriu ir taip, kaip man pačiai patinka ir atrodo gerai tada, kai nesu laiminga. na, gal iš esmės laiminga, bet su kažkokiais minusais ir nepilnumais - kažkas slegia, kažkas neramina, dėl kažko liūdna, kažką skauda, kažkas skaudina ar dar kokia nesąmonė. kai nežinau, kur dėtis ir ką daryti, aš rašau. tada rašau daug ir taip, kaip man atrodo geriausia. mintys kyla iš neaišku kur ir kaip, lyg išspjaunu tuos žodžius kaip negerumą iš sielos ir tada pasidaro geriau. prie viso to - turiu savai akiai kokybišką tekstą.
problema, va, kur - šiuo metu puikiai žinau, ir kur dėtis, ir ką daryti, ir ko
iš esmės noriu gyvenime. šiandien laisvai galiu pasakyti, kad esu laiminga. ne, nepradėjau geriau gyventi ir ne, nebuvo jokių didelių pokyčių, bent fiziškai.
aš pakeičiau požiūrį.
problemų turi visi. kam atrodo, kad gyvena tobulai, turbūt turi supuvusias smegenis, o tai nėra labai smagiai skambantis dalykas. visi turi bėdų ir ką tobulinti gyvenime, tai betobulinant atsiranda naujų bėdų ir taip jau yra, nieko nepakeisi. tik esmė, kad visada kažkas turės didesnių bėdų, nei tu. kad ir kaip gali atrodyti, kad yra šūdinai, kad ir kokia sumauta diena, visada yra gyvenančių blogiau ir galbūt netgi patenkintų, kad gali taip gyventi.
nusileiskim ant žemės. mūsų problemos nėra tragiškos. kas svarbiausia, jos nėra
poetiškos ir kančia nedaro tavęs vertingesniu ar geresniu žmogumi, ypatingai apsimestinė kančia. dažniausiai mes patys sau įsiteikiam, kad esančios problemos yra neišsprendžiamos, nesibaigiančios, žodžiu, katastrofa. ne. kas, kad mama ant tavęs rėkia retkarčiais. po metų, o gal net mėnesio jau būsi pamiršęs ir riksmus, ir tą prakeiktą nesutvarkytą kambarį dėl kurio buvai aprėktas. kas, kad draugė pikta ir nemaloniai su tavim šneka. ne tu šitoj vietoj nuskriaustas, gal draugė jaučiasi negerai ir viskas, kuo turėtum rūpintis, yra kaip priversti tą draugę jaustis geriau vietoj to, kad rieti nosį aukštyn ir galvoji, kaip tavęs negerbia. kas, kad tave nusiuntė pas direktorių dėl neatidumo ir nesusikaupimo pamokose. mokytojai ne visada ir ne visi debilai. gal tikrai per daug dėmesio sutelki į tai, kaip pasirodyti prieš klasiokus ir kaip paprikolinti vietoj to, kad gerai į galvą įsidėtum Latvijos upes ar kokį ten termoelektroninės emisijos veikimą fizikoje. jo, žinau, gyvenime tau to
tikrai tikrai neprireiks. su tokiu požiūriu toli nenueisi...
eilinį kartą supratau, kad
viskas priklauso nuo požiūrio. šitą pastoviai kartoju. jei galvosi, kad tavo gyvenimas šūdinas ir nenusisekęs, tai jis ir bus šūdinas ir nenusisekęs, ištižėli tu (atsiprašau, mintyse kreipiuosi į save, kuria buvau prieš kokius du mėnesius). tiesiog metas susiimti, sukąst dantis ir nedejuojant siekti to, ką nori pasiekti. gal ir nežinai savo Didžiojo Gyvenimo Tikslo, mažai, kas žino, aš net neįsivaizduoju, ko pati noriu, bet visada yra ko siekti. užsiimk kuom nors, kad ir ta pačia fotografija, ir užsibrėžk tikslą padaryti per mėnesį 20 nuotraukų, kuriomis didžiuotumeisi, vietoje to, kad sėdi ir gailiesi savęs, kad nežinai, kokia tavo egzistencijos prasmė. egzistencinės krizės gerai tuo atveju, kai jos priverčia ko nors imtis ir įspiria į subinę negaišti laiko veltui, o ne kai trunka pastoviai ir padaro žmogų zyziančiu ir savęs besigailinčiu zombiu.
neaiškinu jums kaip gyventi ir nepernešu moralų (ką tik vieną didelį parašiau, hah svyt aironi), bet kai aš pati suvokiau visa tai, man taip gera pasidarė... aš noriu imtis visko, ko galiu, aš, Aušrinė, pagaliau noriu išlįsti iš namų (kas man pačiai neįtikėtina), noriu pažinti, atrasti, keliauti, gerti kavą, vaikščioti į koncertus ir su kuo nors ginčytis apie knygas ir toleranciją. lygiai taip pat noriu, kad gera būtų kuo didesniam kiekiui žmonių, nes kuo geriau žmonės jaučiasi, tuo pasaulis gražesnis.
nors baigiau aršiu moralu, pradėjau rašyti norėdama iš anksto įspėti, kad mano rašymo stilius gali pasikeisti. aš nemanau, kad pati galėsiu pakęsti depresines, nevilties ir tamsos pilnas rašliavas. ne visi mano įrašai tokie, bet jų nemažai. nemanau, kad varginsiu jus saldžiais optimistiškais tarškalais, bet esmė, kad kažkas keisis. dar kol kas nežinau, kas. gal netgi dizainą pakeisiu....
ačiū už dėmesį.
