kas gyvena su nuoboda?

mes šnekamės apie muziką - apie boso sodrumą ir būgnų trankumą roko dainoj kol saulė ten, už va tos pušies, guldama, palieka danguj kalną cukraus vatos.

mes nuo karščio ir dulkių springstančioj bibliotekoj braukiam kaulėtais pirštais per knygų nugarėles - Remarkas, Dantė ar Bukovskis? ak, kaip sunku...

mes nuo terpentino įsiskaudusiom galvom, plėšytais džinsais ir suveltais plaukais taškom ūkanotas dažų gijas ant drobių,

mes tarp senių džinsinėmis liemenėmis ir žilomis barzdomis kuičiamės tarp plokštelių - subraižytų, susenusių, kvapnių.

mes už rankų susikibę, linguodami nerūpestingai, slankiojam meno galerijos erdvėm.

mes ant juodų odinių švarkų išsitiesę po žvaigždėtu dangum kvėpuojam tyla, pasakančia ne mažiau nei žodžiai.

mes melancholiškai žiūrim į savo kiaurus sportbačius ir laukiam kitos, dar labiau varginančios kelionės.

mes geriam kavą penktą ryto tarp smulkių gėlyčių vazonėliuose, tobulų išformavimų gitarų ir ledinių saulės spindulių.

mes pinam sapnų gaudykles ir puošiam jas stikliniais karoliukais ir vištų plunksnom.

mes geriam poeziją, šaltą, deginančią gerklę.

mes skaitom istorijos vadovėlį keliom temom į priekį, nes ten rašo apie feminizmą ir lygybę.

mes gyvenam savo pasauly.

mes - aš ir...











kas gyvena su nuoboda? niekas nenori.

apkabink ką nors

mane knisa pozityvūs įrašai, bet dabar parašysiu būtent tokį.

depresija, pyktis, agresija, smurtas, panašios negatyvios emocijos dabar yra poetiškos. verkiančios, geriančios, rūkančios, nes turi rimtų psichologinių problemų mergaitės yra siekiamybė. įvaizdis. poezija. įvaizdis gražus. nu gal ne gražus, įdomus, mistiškas. bet kai tai tampa daugiau, nei įvaizdžiu (tikrai tampa, anksčiau ar vėliau), kai pradeda daryti įtaką jausmams, mintims, tada blogai, tikrai blogai. kai pats savu noru įsileidi neigiamas emocijas vien dėl įvaizdžio, viskas gerai baigtis negali. tos emocijos tampa nebevaldomos, užima vis didesnę ir didesnę minčių dalį, o tada sustoji ir suvoki, kad esi amžinai nelaimingas, pesimistiškas ir nieko gražaus nebeįžvelgiantis žmogus. kaip grįžt atgal?..

žinau, kad tas supoetinimas yra būdas susitaikyti su savo problemomis. bet su jomis nereikia taikytis, reikia jas spręsti.

dažnai į pesimizmą stumia "šūdinas gyvenimas". bet jis šūdinas tik tada, kai pats sau tai įsiteigi. dažnai daug vargingesni žmonės daug geriau sugeba džiaugtis nei tie, kuriems netrūksta meilės, saulės šviesos, šilumos ir pinigų. šūdo aplink daug, bet nebūtina jo įsileisti į savo gyvenimą. kodėl būtinai vien juoda arba vien balta? kodėl taip būtina rinktis tarp visiško absoliutaus naivumo ir tarp totalaus pesimizmo, kai viskas blogai. gali matyti bloga pasaulyje, to blogio tikrai daug, bet mokytis su tuo tvarkytis. keisti tai, ką gali, stengtis iš paskutiniųjų ir susitaikyti su tuo, ko pakeisti negali. matyti ir gera, ir bloga. pesimistai ir tie naivieji optimistai kaip žmonės, žiūrintys į pasaulį užmerkę vieną akį. aš noriu atsimerkti abiem.

būk nuoširdus. neapsimesk tuo, kuo nesi. dažniau apsikabink, žinau, kad skamba naiviai ir kaip iš kokio paaugliško žurnalo, bet tikrai padeda. vertink, kai žmogus su tavim atviras. prisimink, kad žmonės turi jausmus. sarkazmą naudok ten, kur reikia. nebūk bjaurus žmonėms (karma). atsidaryk langą ir įsileisk šito gražaus oro.

bjaurių dalykų ir taip užtenka, kam juos dar kurti patiems.