mano lubų sijos šiomis naktimis pokši labai garsiai. oda prie mano pirštų nagų pradeda lupinėtis. pro langą įsileidžiu šaltą, bet gaivų orą. depresines Lanos del Rey dainas pakeičia Tom Odell ir Coeur de pirate. ir dabar aš pradedu gyventi laukimu.
su šiluma atgyju. o gal reiktų pasakyti, kad su pokyčiais, nes gyviausia jaučiuosi rudenį ir pavasarį. jaučiu, kad dabar jau pabudau. ir viskas, ko noriu - į kelią, noriu pirmyn. tik šiandien susivokiau, kad jau kelios savaitės, kaip tarpus tarp minčių apie nuobodžius mokslus ir maistą užpildo svajojimas apie keliavimą, nesąmoninga ir neapibrėžta trauka. kelias mane šaukia. ak, kaip pasiilgau karšto asfalto vasarą, kaip pasiilgau virpulių skrandyje tomis sekundėmis, kai lėktuvas atsiplėšia nuo žemės, kaip pasiilgau užsuptų smegenų kelte Baltijos jūroj, kaip aš pasiilgau gilaus nuovargio miego ir skylėtų sportbačių nuo nepaliaujamo vaikščiojimo. aš dūstu, nes man jau trūksta kelionės oro, to visai kitokio nei namuose. ir kiekvienoje vietoje jis skiriasi, jis turi savo aurą.
kartais pagalvoju, kad gimiau gyventi ant kojų. lyg gyvenčiau kelionėse, o dienos namie būtų kaip pertraukos nuo gyvenimo, kaip pasirengimas jam. lyg koks prakeiksmas ir didžiausia laimė tuo pačiu. mergužėlės išleidžia savo santaupas telefonams ir skudurams, o aš kiek galėdama daugiau sukišu į tokį dvilitrinį stiklainį nuo konservuotų agurkėlių su užrašu "svajonėms". mano svajonės - kelionių pavidalu.
žmonės sako, kad gyventi laukimu blogai, sako, kad gyventi reikia dabartimi. dar žmonės sako, kad laimę suteikia ramybė. o man ramybę suteikia žinojimas, kad dar važiuosiu, laukimas, kol galėsiu. kol sėsiu ir važiuosiu. kur? tolyn.
