2015, please be the best year :}} lol

keičiuosi kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, minutę, sekundę. kiekvienas oro gūsis mano plaučiuose, kiekvienas vaizdas, garsas, kvapas įneša kažką naujo ir išneša kažką seno. formuojuosi be pabaigos. niekada nebe tokia pati, visada nauja.

per kojas traukia skersvėjis, šalia sukasi plokštelė ir aitriai rūksta ką tik užpūsta žvakė, o mintyse iškyla prisiminimas, kai maža būdama, laimės pilna, kartu su tėvais skaičiavau sekundes iki naujų metų ir deginau bengališkas ugneles, tuo pačių mąstydama "kokio velnio mes tai švenčiam?". dabar šypsena prabėga veidu ir laikrodis jau trečią naktį iš eilės išmuša trečią valandą. rimtai, kokio velnio mes švenčiam naujus metus. žmogus sumąstė laiko matą, sukūrė laikrodžius, susipakavo save ir visus kitus į "laiko" rėmus, o po kiek laiko metų virsmas tapo švente. kitimas - amžinas procesas ir negali matuoti jo metų intervalais. laiko nėra, yra tik laikrodžiai.

žmonės giriasi, ar įgyvendino visus šių metų pradžioje susidarytus planus, daro išvadas, džiaugiasi arba gailisi dėl praėjusių metų. juokingi man tie dalbajobų sąrašai, kurių vis tiek neįgyvendina, pvz.: daugiau sportuoti, susirasti vaikiną, sveikai maitintis, geriau mokytis. sėdžiu ir laiminga stebiu, kaip jie prisikuria paprastų, bet nerealių planų, o paskui guodžiasi, kad neįgyvendino. gražu žiūrėt, kaip žmonės sąmoningai kuriasi iliuzijas ir savo valios trūkumu jas išsklaido.


vis dėlto, reikia pasidžiaugti, kad žmonė sugeba susikurti šventes patys sau.

Kalėdos, kurių nesijaučia

šie metai pirmieji, kai šitaip nejaučiu Kalėdų. visiškai. visą gruodį nesnigo, laikėsi apie 0 laipsnių temperatūra ir dažnai lijo, tai kokios čia gali būti Kalėdos. toks oras verčia jaustis lyg nei paleistai, nei pakartai. mano uoslė negauna įprasto cinamono, mandarinų, dovaninio popieriaus ir eglutės kvapo. jis nepajėgia laikytis drėgme persisunkusiame ore. mano vyzdžiuose nežaidžia žvakės liepsna, o rankos jau seniai supakavusios dovanas - operatyviai, greitai, paprastai. galvoje skamba visai ne kalėdinės melodijos, o geras rokas. ir dabar galiu į viršų ištraukti jau porą metų saugomą mintį. atsirado ji seniau, bet niekada nebuvo pripažinta. visada nusileisdavau kalėdinei nuotaikai, nes taip linksmiau, daug paprasčiau, be to, aš irgi kartais praskystu (šnekant apie mielus ir jaukius dalykus) ir, galų gale, kokia nauda iš šokinėjimo prieš visus pasaulio krikščionis, ateistus ir šiaip neapsisprendėlius, kurie švenčia Kalėdas. o dabar galiu kaltinti orą ir sakau: Kalėdos - apgavystė. didelis didelis melas, pilnas nenuoširdumo. miglos pūtimas į akis. kartais net bandos jausmas.
visų pirma, tai visai nesusiję su religija ar tikėjimu. krikščioniška tradicija, prie kurios net nesiruošiu kabinėtis. kas mane tikrai nervina, tai viso to sudaiktinimas. storos pensininkės, badančios vežimėliu užpakalį kai pasilenki prie kūčiukų dėžės parduotuvėje, išsprogusios nervingų žmonių akys, begalinės eilės parduotuvėse, maldaujančios pasigailėjimo kasininkių veidų išraiškos, automobilių spūstys, ant kiekvieno kampo apie vis naują akciją rėkiančios iškabos. taip norisi visus apkabinti ir pasakyti: nusiraminkit. o tada dar pridurti: atmerkit akis. ir įrodykit man, kad Kalėdos - ne komercinė šventė.
kitas reikalas - apsimestinis gerumas. "Kalėdos ir Adventas - tai ramybės laikotarpis"; "Metas, kai reikia susitaikyti, atleisti ir atsiprašyti". blah blah blah. tik jau nereikia. jei žmogus vertas atleidimo, reikia atleisti kaip tik įmanoma greičiau, jei nevertas - neatleisti, net Advento laikotarpiu. jei esi kaltas, atsiprašyk iš karto, jei ne - netrypk savo principų. kodėl čia turėtų kažkokią įtaką daryti Adventas? labiausiai tai man patinka kai koks sūtrauka diedas staiga pasidaro geras savo vaikams, perka dovanas ir staiga išmoksta šypsotis, nes gi Kalėdos. o po savaitės dviejų vėl sugrįžta prie savo įprastos būsenos (iš patirties sakau), nes  jau vienodai, Kalėdos praėjo. tada nežinai, ar juoktis, ar verkti. man nuoširdumas - viena iš svarbiausių žmogaus savybių, todėl šitoks mėtymasis man šlykštus. jau geriau toliau būk subinė, bent jau išliksi savimi.
smagu, kai gruodį visi vieni kitiems rodo gerumą. faktas, kad smagu. bet tuo pačiu man liūdna, kad dauguma tą gerumą rodyti sugeba tik gruodį. lyg iš pareigos. juk tai tik žmogaus sumąstytas reikalas, tas Adventas, lyg specialiai, sukta gudrybė, nes tai turbūt vienintelis būdas priversti žmogų elgtis gerai. būkim žmonės vieni kitiems ištisus metus.
to ir palinkėčiau šių krikščioniškų švenčių, kurių man švęsti nepriklauso, bet giliai vienodai, proga. būkim žmonės ištisus metus.
ir, prašau, nevadinkit pesimiste ar bedieve. aš pilnai laiminga. turiu savo nuomonę ir draskytis į priešingą pusę, nei visi normalūs žmonės man teikia didelį džiaugsmą. ne iš principo, o todėl, kad jau tokia esu. man patinka keistis dovanėlėmis ir daugiau laiko praleisti namie, bet nors pragyvenau dar tik beveik 16 metų, "Vienas namuose", tie patys kalėdiniai žaisliukai nuo pat vaikystės, "All I Want For Christmas" ir blizgučiai visur aplinkui jau pradeda užknisti. ir šiaip, jei užeitų padovanočiau kam nors dovaną kad ir viduryje vasaros arba eičiau triukšmingai praleisti laiko vidury Advento. dar turbūt per Kūčias valgysiu mėsą. vis tiek man galima.

p.s. 4:10 ryto labai smagiai rašosi

i can't wait to keep knowing you

mašinoje skamba ta pati šlykšti pop daina, pagaminta kompiuteriu, žmogaus balsas stipriai patobulintas ir kurios žodžiai beprasmiški, nuobodūs ir niekuo neišsiskiriantis, bet tai viena iš tų dainų, kuri, nori to ar ne, įsigremžia taip giliai į smegenis, kad kelias dienas negali iškrapštyti.

pajutau, kaip nesąmoningai sukandau dantis ir išleidau ilgą atodūsį. tik šį kartą kažkodėl dainos neperjungiau. lange greitai besimainatys juodi plikų medžių siluetai susiliejo į beveidę, bespalvę, purviną juostą.

ar žmonės bent kartais susimąsto, kiek daug reiškia tai, ką jie įsileidžia į save? literatūra, teatras, kinas, muzika, vaizdinis menas, maistas, žmonės, buitis, vaizdai, kvapai, skoniai, garsai... kiekviena beribė smulkmena svarbi.

ne, muzika nėra tik fonas, kad ausyse nespengtų tyla. ne, knygos nėra tik tam, kad būtų ką veikti sėdint oro uoste. ne, tetras ar kinas nėra tik laiko prastūmimas. ne, maistas nėra tik pašaras tam, kad palaikytume gyvybę. ne, paveikslai nėra tik tam, kad užpildytų tuščią kambario sieną.

viskas yra reikšminga. visa, kas aplinkui mes geriame į save, norim to ar ne. sugeriam kaip kempinės. ir visa tai ilgai užsilieka viduje. šis bei tas plaukioja paviršiuje ir neduoda ramybės. kiti dalykai nulenda gilyn, o vėliau iššoka atgal su dar didesne jėga. dar kiti dalykai tokie nepastebimi, kad gali daryti ką nori. bet mes galim pasirinkti, kas mus sups.

klausykit pitbull'io ar drake'o, žiūrėkit lietuvos talentus, komentuokit naują šalčiūtės nuotrauką, skaitykit pigius pornografinius atostogų romanus, valgykit kebabus iš vagonėlio prie maximos, tyčiokitės iš paveikslų, kurių nesuprantat, man tikrai labai giliai vienodai.

bet labai prašau, niekada nepamirškit, kad visa tai formuoja JUS. jus kaip žmones, kaip asmenybes. kiekviena smulkmena svarbi, juk čia ne naujiena. nenumokit ranka, prašau. viskas svarbu. viskas, ką mėgstat, ko klausotės, ko žiūrit, ką veikiat, viskas atskleidžia jus vis iš kito kampo. aš asmeniškai sužinojusi, kokios muzikos klausotės, susidarysiu apie 50% visos nuomonės apie jus.

ir toleruokit kitų nuomonę.

tik netoleruokit tų žmonių, kurie nesupranta, kiek daug reiškia smulkmenos.